Tikrasis vaidmuo dar priešaky

Rachel Weisz Izolda Keidošiūtė Šios aktorės filmografijoje rikiuojasi gerai atlikti vaidmenys labai vidutiniuose filmuose. Juos galėjo suvaidinti bet kuri kita mažiau talentinga aktorė. Tačiau yra keli deimančiukai, kurie kartais užima visai nedaug ekraninio laiko. Vien dėl jų verta rašyti apie riešutinių akių talentingą aktorę. Rachel Hanna Weisz gimė 1971 m. kovo 7 d. Londone. Jos seneliai, bėgdami nuo nacių persekiojimo, prieš Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Anglijoje. Tėvas George’as, vengrų kilmės žydas (Rachel visada pabrėžia, kad jos pavardė tariama Vais) yra medicinos įrangos išradėjas. Iš Austrijos kilusi motina Ruth – psichoterapeutė, nors kadaise svajojo apie sceną. Būtent ji užkrėtė dukterį scenos meile. Tačiau tam labai priešinosi tėvas, manydamas, kad reikia studijuoti... Plačiau >>

Ekranizuoti tai, ko neparašė rašytojas

Kristinos Sereikaitės nuotr. Karolis Baublys Algimantas Puipa nuo pat kūrybinio kelio pradžios puoselėja ekranizacijos žanrą. Naujųjų išvakarėse jis pradėjo kurti filmą pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą „Miegančių drugelių tvirtovė“. Paprašėme režisieriaus pasidalyti mintimis apie literatūros skaitymo ir supratimo patirtį, atskleisti savąją ekranizacijos sampratą, kino ir literatūros dialogo subtilybes. Kino teorijoje vyrauja dvi viena kitai prieštaraujančios ekranizacijos sampratos: pirmoji, klasikinė, pagal literatūros tekstą sukurtą filmą vadina literatūros kūrinio vertimu į kino kalbą (filmas – antrinis produktas, sekimas). Šiuo atveju tyrinėtojai gilinasi, kaip filmas atitinka ir kaip skiriasi nuo šaltinio, ar ekranizacija yra korektiška. Modernioji ekranizacijos samprata traktuoja filmą ir literatūrą kaip du atskirus tekstus, sukurtus skirtingomis raiškos... Plačiau >>