Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90
7 meno dienos > Laisvoji tribūna > Ar tu mane gerbi?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Ar tu mane gerbi?

2011-01-14
Share |

Lina Klusaitė

 

Sutikite – toks familiarus, netaktiškas klausimas natūraliai skamba tik tiems, kurie prie viskio taurės keiksnodami vienas kitą bei liedami širdgėlą vis dėlto suranda bendrą kalbą. Kaip susikalbėti teatro kritikos lauke, kai tarp kritikos ir teatro jokių orientyrų beveik nebeliko, o vietoj abipusės pagarbos įsivyravo toks atšiaurus ir apskaičiuotas įtarumas, jog kartais norisi tiesiai paklausti – ar teatras ir kritika dar gali susikalbėti ir ar išvis yra reikalingi vienas kitam kaip neatskiriamos, viena kitą pratęsiančios kultūrinio subuvimo dalys?

Rašyti šį straipsnį paskatino pastaruoju metu kultūrinėje spaudoje suintensyvėjusi kritikų diskusija, reakcija į susikaupusias šio apleisto kultūros sektoriaus problemas, taip pat iš kitų meno šakų išsiskirianti teatro kritikos specifika, glaudžiai susijusi su daugialypiu, uždaru, tik savo paties tvarką pripažįstančiu teatro reiškiniu. Todėl ir kalbėsiu šį sykį ne apie tekstines teatro kritikos problemas (esu beveik įsitikinusi, kad visi suvokiame, kokia turi būti gera recenzija ir geras spektaklis), ne apie pakitusias kritikos tendencijas apskritai (visi žinome, kad pastaruoju metu analitinę kritiką išstumia žurnalistinė, – tai reiškinys, atsiradęs kartu su fragmentuota laiko sąmone), o apie kritikos ir teatro santykį – tą sunkiai apčiuopiamą efemerišką ryšį, apie kurį niekas nekalba, bet kuris yra toks svarbus, kad nuo jo priklauso ne tik psichologinis klimatas, skatinantis abiejų šalių kūrybinį aktyvumą, bet ir – pasakysiu daugiau – nepriklausomos teatro kritikos išlikimas.

Neketinu skelbti teatro kritikos pabaigos (laikas rodo, kad vienus entuziastus pakeičia kiti), bet tam tikro nerimo kritikos ceche tikrai esama, ypač jei šią veiklą vertinsime ne kaip atskirų entuziastų iniciatyvą, o kaip į kompleksinį, valstybės palaikomą reiškinį. Dabartinė teatro kritikos padėtis primena veikiau pirmąjį variantą, ir tai iš tiesų kelia nerimą. Kita vertus, neturėtume tuo labai stebėtis, nes nuo pat profesionalaus Lietuvos teatro susikūrimo kritikos ir teatro santykiai nebuvo reglamentuoti. Tokie jie išliko iki šiol – chaotiški, valdomi savireguliacijos dėsnių ir tariamos laisvės, šiandienos sąlygomis neišvengiamai paklūstantys laisvosios rinkos reikalavimams. Ne paslaptis, kad kritikos ir teatro santykiai tampa vis labiau pragmatiški, priklausomi ne tiek nuo menininkų ar kritikų autoriteto, kiek nuo agresyvėjančios, komercijai vis labiau pasiduodančios pačių teatrų rinkodaros politikos.

Sovietiniais metais teatro ir kritikos santykį, žinoma, formavo visas meno sritis apimanti cenzūros sistema, reguliuojanti tiek menininkų, tiek pačių kritikų raiškos galimybes. Drįstu teigti, kad Lietuvos teatrui bent vienu požiūriu cenzūra buvo palanki – ji sukūrė privalomą peržiūrų sistemą, kuri ir suformavo ilgalaikius, tvarius šių oponentų santykius. Be peržiūros nepasirodydavo nė vienas premjerinis spektaklis, jos būtinybė buvo nekvestionuojama, šią atsakingą dieną su viltimi laukta, kada į teatrą susirinkęs kritikų konsiliumas paskelbs savo verdiktą – spektaklis tinkamas rodyti publikai! Kritikas minėtame santykyje iškilo kaip aukštesnes pozicijas užimantis partneris, kurio sprendimai teatrui darė lemiamą įtaką. Į jo veiklą buvo žiūrima kaip į galios instituciją, todėl suabejoti kritiko autoritetu buvo beveik neįmanoma. Nepaisant ideologinių šliuzų, kritikas pasakydavo ir daug tiesos, kaip ir teatras, jis buvo priverstas sukurti savąją kalbą, analizę slepiančią (atvira analizė buvo pavojinga) po tirštu literatūrinių gražbylysčių sluoksniu. Tad nieko keisto, kad susiformavo vaizdingas literatūrinis lietuvių teatro kritikos stilius, dar ir šiandien stebinantis sodriomis metaforomis, palyginimais, humanistikoje taip mėgstamais aprašymais, jausminėmis, pakylėtomis intonacijomis. Be viso to, į kritiko nuomonę buvo įsiklausoma, pasitikima jo kompetencija ir profesionalumu. Trumpai tariant, teatro kritiko profesija buvo literato amatas, kurį pridera ir... apsimoka gerbti.

Šiandien padėtis negrįžtamai pasikeitusi: rodos, jau antrą dešimtmetį gyvename vartotojiškos visuomenės sąlygomis, bet mąstome vis dar tomis pačiomis kategorijomis. Teatro žmonės iš kritikų vis dar tikisi autoritetingų, pakylėtų, jausminių, teatro meną aukštinančių recenzijų, o kritikas savo ruožtu jaučiasi sutrikęs, nereikalingas, balansuojantis tarp kažkada buvusios galios bei dabartinio pažeminimo ir leidinių redakcijose (kas prisipažins, kiek kartų už jo kuriamą intelektualinį produktą redakcijos jam paprasčiausiai nesumokėjo!) ir pačiuose teatruose, kai į premjerinį spektaklį jo mandagiai paprašoma nusipirkti bilietą. Drįstu manyti, kad nepriklausomas teatro kritikas šiandien nereikalingas nei kultūrinių leidinių redakcijoms (jos vis rečiau užsakinėja recenzijas, nes nebeišgali mokėti honorarų), nei teatrams, kuriems nepriklausomas žodis kartais tiesiog neparankus, todėl jie linkę susikurti savą atrankos sistemą. Reikėtų patikslinti, kad šiuo atveju kalbu ne apie kultūros leidiniams atstovaujančius kritikus (teatro administracija, puoselėdama lūkesčius, kad jų kuruojamas spektaklis vienaip ar kitaip bus paminėtas, dažniausiai juos pripažįsta, kviečia ir laukia), bet apie jaunus nepriklausomus žmones, kurie neturi iš sovietinių laikų atsinešto autoriteto ir kurių statusas labai pažeidžiamas. Neturėdami nusistovėjusio, pripažinto statuso, jauni kritikai šiandien susiduria su kliūtimis, mano požiūriu, neleidžiančiomis ugdyti savo profesijos.

Ne paslaptis, kad teatrų vadovybė, atsiradus naujam kritikos vardui, netrukus jį klasifikuoja ne tiek pagal profesionalumo, kiek pagal lojalumo teatrui kriterijus. Teko girdėti, kad teatruose egzistuoja pageidaujamų ir nepageidaujamų kritikų sąrašai, ką jau kalbėti apie asmenines draugystes ir pažintis. Tai, kad panašūs dalykai nėra visiškas prasimanymas, įsitikinau neseniai nugirdusi vieno teatro vadovo repliką, po nepalankios recenzijos adresuotą gerai žinomam kritikui: „Nuo šiol į teatrą jis pateks tik per mano lavoną.“ Tad ką daryti jaunam, karjerą pradedančiam kritikui, kuris savo profesijos įtvirtinimui dar nesukūrė „svarbių“ pažinčių tinklo ir nėra teatro vadovo, režisieriaus, aktoriaus, vadybininko ar kokios nors administratorės draugas, be viso to dar proteguojamas ir leidinių redaktorių. Šiuo požiūriu Gintaro Varno studentų dainelė „Teta, įleisk į teatrą“ skamba ne vien kaip žaismingas kupletas.

Meno pasaulyje yra priimta, kad literatūros, dailės, kitų meno šakų procesus reguliuoja kritikai, literatūrologai ar menotyrininkai, jie tampa parodų kuratoriais, sudarinėja geriausių knygų dešimtukus, posėdžiauja įvairiose vertinimo komisijose ir pan. Teatre padėtis, ko gero, atvirkštinė, ir čia jau reikėtų kalbėti ne vien apie vis rečiau vertinimo komisijose pasirodančius teatrologus/kritikus. Drįsčiau teigti, kad šiandien teatro procesus kuruoja patys teatrai. Teatro kritika vis labiau priklausoma nuo teatro administracijos geranoriškumo, ir būtent čia aš matau nemažą pavojų šios profesijos (norėčiau manyti, kad ši veikla, kurios skambiu teatrologijos pavadinimu mokoma aukštosiose Lietuvos mokyklose, vis dar yra profesija) savarankiškumui. Jauni nepriklausomi kritikai, norėdami aktyviai dalyvauti teatriniame gyvenime ir pamatyti bent dalį sezono premjerų, šiandien yra priversti arba pirkti bilietus (beje, ne pačius pigiausius, nes norisi matyti aktorių veidus), arba spręsti rimtą profesinės atsakomybės problemą: ar gali kritiškai vertinti teatro, kuris juos kviečiasi, spektaklius. Kitaip tariant, kiek gali pataikauti teatrui, jei nori būti ir toliau kviečiami.

Sutikite, jaustis skolingam nėra pati geriausia nepriklausomo žodžio išraiška. Tokia situacija veikiau primena plačiai paplitusią reklaminę taktiką, kai įstaiga, nedaranti klientams jokių išimčių, ją neva suteikia vienam išrinktajam, todėl pastarasis jaučiasi pastebėtas, įvertintas ir jai be galo dėkingas. Teatrai, šiandien neprivalantys rengti viešų peržiūrų profesionalams, neskuba suteikti ir nemokamų vietų „nepatikrintiems“ kritikams, todėl vieno ar kito „išrinktojo“ kvietimas aprioriškai formuoja priklausomus santykius. Peršasi mintis, kad norėdamas išlaikyti draugiškus ryšius su teatru kritikas privalo užimti daugiau ar mažiau konformistinę laikyseną. Priešingu atveju jis turi būti leidinio darbuotojas (tai jam garantuoja patekimą į teatrą) arba užsiimti pelningu verslu, kuris leistų jam važinėti iš miesto į miestą ir kas savaitę pirkti brangius bilietus į vietinius (suskaičiuokite, kiek Lietuvoje yra teatrų ir kiek jie per sezoną išleidžia premjerų), gastrolinius bei festivalinius spektaklius. Žinant, kad daugelis kritikų/teatrologų, dirbdami savo tiesioginius darbus ir gaudami minimalų kultūrininko ar dėstytojo atlyginimą, tokios galimybės paprasčiausiai neturi, padėtis darosi kone absurdiška.

Literatūrologas ar menotyrininkas turbūt vargiai įsivaizduotų situaciją, kad jis nepateko į parodą ar negavo pasiskolinti – iš leidėjo, draugo ar autoriaus – reikiamos knygos, tuo tarpu nepriklausomi teatro kritikai/teatrologai, norėdami pasižiūrėti spektaklį, yra priversti paminti savo išdidumą ir tapti kone etatiniais teatrų prašytojais su pakirstomis profesinio savarankiškumo šaknimis. Anksčiau ar vėliau prašytojo statusas priverčia suabejoti savo profesijos, savo darbo reikalingumu bei prasmingumu. Teatrų vadovai, režisieriai, aktoriai savo ruožtu nepraleidžia progos pabarti kritikų, priekaištaudami jiems, kad trūksta recenzijų, kad nemyli teatro, yra abejingi ir nesidomi jų sukurtais darbais.

Vienos knygos pristatyme garbi teatro kritikė pareiškė, kad kritikas, jei jis tikrai myli teatrą, privalo rašyti ir visai nesvarbu, muša jį ar ne, moka jam penkiasdešimt, šimtą litų ar iš viso nemoka. Net ir labai idėjiškai nusiteikus būtų sunku sutikti su šiuo toli gražu ne romantišku kritikės požiūriu. Manau, jog nūdienos kontekste tai – jau ne meilės teatrui, o su redukuotomis kritikos funkcijomis susijęs klausimas, kvestionuojantis teatro kritikos statusą ir reikalingumą apskritai. Daugeliui turbūt sunku patikėti, bet šiandien nepriklausomas teatro kritikas/teatrologas tiesiog neturi sąlygų praktikuoti savo profesijos. Prie to, deja, prisideda patys teatrai, užmiršę kažkada galiojusį nerašytą teatro ir kritikos garbės kodeksą, garantavusį kritikui bent jau nemokamą vietą teatre. Šiandien šios nerašytos taisyklės dažniausiai pasimiršo, ir, kas keisčiausia, tai taikytina pirmiausia Vilniaus teatrams, įskaitant ir „Menų spaustuvę“! Išmokę komercinės vadybos, sostinės teatrai labiau nei kitų miestų teatrinės įstaigos yra linkę vadovautis naudingumo, lojalumo, skirstymo į savus ir svetimus kriterijais. Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, kitų miestų teatrai dar nėra perėmę komercinio vadybos modelio, todėl jų santykiai su kritikais kur kas geranoriškesni.

Dar viena opi problema yra ta, kad teatrai šios profesijos atstovus vis dar skirsto į kritikus, iš kurių paprastai tikimasi recenzijos, ir visiškai nenaudingus teatrologus, tik užimančius vietą salėje (prisistatyti teatrams šiuo vardu verčiau nereikėtų). Tokia vadybos politika orientuota ne į ilgalaikes perspektyvas, o į vienkartinę recenziją ir trumpalaikę reklamą. Galvodami vien apie pajamas, teatrai vis dar nenori pripažinti, kad spektaklis yra ir aktualios kritikos, ir akademinių tyrinėjimų objektas, ir nė viena sritis be jo išsiversti negali. Teatrologui spektaklis reikalingas tiek pat, kiek ir kritikui, todėl atimdami iš jo teisę pasižiūrėti režisierių, aktorių, scenografų darbus administracijos darbuotojai gerokai sumažina tikimybę, kad ne tik paties teatro, bet ir minėtų menininkų kūryba bus visapusiškai įvertinta, atsispindės Lietuvos teatro istorijoje ar platesniuose europiniuose kontekstuose.

Taigi Lietuvoje teatrologai paliekami be tyrinėjimo objekto, ir niekam neįdomu, kad tarptautinėse konferencijose jie dalijasi ne Mozambiko, o savo šalies teatro patirtimi. Kad teatro pažinimas netaptų tik teatrų „išrinktiesiems“ prieinamu dalyku, pakaktų grįžti prie peržiūrų praktikos, ir išdėstytos problemos daugiau ar mažiau išsispręstų. Žinoma, iniciatyvos, bent jau rekomendacinio pobūdžio raštais, turėtų imtis Kultūros ministerija. Jei jau valstybės lėšomis ruošiame teatrologus trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tai pasirūpinkime, kad bent valstybiniuose teatruose jų tyrinėjimo objektas būtų prieinamas. Priešingu atveju vėl teks aimanuoti, kad studijas baigia vis daugiau teatrologų, o rašančiųjų kaip nėra, taip nėra. Užbėgant įvykiams už akių būtų galima pafantazuoti, kad į peržiūras, nesijausdami niekam skolingi, rinktųsi teatro specialybes studijuojantys, galvas prieš administratores lenkiantys studentai, savo kolegų darbais besidomintys kitų miestų ir teatrų aktoriai, režisieriai, rašantys kritikai ir „nerašantys“ teatrologai. Spektaklis taptų ne giminių susiėjimu, kuriame sau paplojama, o teatriniu įvykiu, tad ir aktyvesnės jo refleksijos tikimybė būtų kur kas didesnė.

Viename interviu režisierius Jonas Jurašas stebėjosi, kad Lietuvoje, pasirodžius premjerai, spektaklio refleksijos beveik nėra. Dėl tylos, žinoma, vėlgi kalčiausi teatrui neva abejingi kritikai/teatrologai. Tačiau teatrai pastaruoju metu įvaldė tokią gudrią vadybos sistemą, jog į premjeras kritikų apskritai nebekviečia, motyvuodami tuo, kad premjerinis spektaklis dar nebūna tvirtai sukaltas, o kritikas, susidūręs su tokiu klibančiu daiktu ir apie tai pranešęs visuomenei, gali jį visai pražudyti. Kad ir kaip būtų, už tai, kad Lietuvoje beveik išnyko operatyvių recenzijų, pasirodančių iškart po premjeros, žanras, atsakingi ne tik kritikai, leidinių redaktoriai, bet ir jų pasigendantys teatrai.

Iki šiol kalbėjau apie valstybinius teatrus, tačiau problema liečia ir nevalstybinius. Pastarųjų komercinį santykį su kritika galima suprasti jau vien todėl, kad jų finansinė situacija gerokai pažeidžiamesnė. Tačiau nevalstybiniai teatrai visuomet gali kreiptis paramos į kultūros fondus. Kokių lėšų gali tikėtis teatro kritikas/teatrologas, jei Kultūros rėmimo fondo skelbiamuose konkursuose kritika apskritai nėra įtraukta kaip rėmimo sritis? Beveik esu įsitikinusi, kad pripažinusi kritiką kultūros ir meno dalimi bei nustačiusi jos rėmimo kryptis valstybė labai nenuskurstų, nes projekto išlaidų sąmatoje greičiausiai atsirastų tik viena eilutė, skirta kelionės išlaidoms ir bilietų kainoms kompensuoti. Jei tokį projektą metams ar keliems laimėtų bent trys Lietuvos kritikai/teatrologai, jau būtų galima pradėti kalbėti apie nepriklausomą teatro kritiką ir pagarbos jai sugrąžinimą.


Komentarai

aktorius is Kauno, 2011-01-22 18:51

taip, kaip ir rasytojo persona charachterizuoja rasytoja, rezisieriu charachterizuoja spektaklis, aktoriu - jo darbai. Kritike pirmoji isdryso pasakyti tiesa, kaip jauciasi is tikruju siandien kritikai. Teatro gildijos kritikai jai sito neatleis. Isitaise siltose vietelese galvoja, kad viska lemia :) Taip, as jus gerbiu. Atveretre man akis.

Retro, 2011-01-22 14:40

šis rašinys labiau charakterizuoja pačios autorės personą, nei situaciją teatro kritikoje

Gramo Fonas, 2011-01-21 15:45

pasiūlymas būtų toks. Visus kritikus kiekvieną priskirti tam tikriems teatrams, ir tegu vaikšto sau kožnas tik į savo teatrą. Tuomet teatrai pažinos juos iš veido, ir nebus jokios painiavos. Atėjo "mūsų" kritikas – prašom prašom, ne "mūsų" – eik velniop. Arba paskelbti reitingus – ir teatrams, ir kritikams. Ir kad *** lygio kritikas nė nebandytų veržtis į ***** lygio teatrą. O ***** lygio kritikas būtų persona grata visuose teatruose, nuo ***** iki * . Ir tuos visus paskirstymus galėtų vykdyti kritikų organizacija, čia ji tikrai parverstų.

Tomateo K., 2011-01-21 15:34

komentatorių diskusija šia tema vėl atgavo žadą Menųfaktūroj, ir dabar teatrų vadybininkai ir rašeivos beveik jau priėjo bendros nuomonės, kad kritikai priklauso remtinų piliečių kategorijai. Tik dar diskutuojama, kokia nuolaida turėtų būti kritikų bilietams (10, 50 ar 90 proc.) ir kas tą nuolaidą turėtų teatrams kompensuoti.

Papa Razzi, 2011-01-21 15:08

kas iš kritikų yra dirbęs komercinėj spaudoj, puikiai žino, kad visi nemokami bilietai, kuriuos teatrai skiria redakcijoms už informacinį rėmimą, niekuomet nenukeliauja toliau redakcijų reklamos skyrių. O tų pačių leidinių kultūros žurnalistams tenka arba individualiai kreiptis į teatrus, arba pirkti bilietus už savus.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0