Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Nerimastingoji Cezario „senatvė”

2011-02-08
Share |

Aną savaitę Menų spaustuvėje lankėsi labai mielas svečias: švedų teatro iš Suomijos „Viirus” jaunatviškas senjoras Dickas Idmanas dukart suvaidino vilniečiams Cezario Graužinio dramaturginį ir režisūrinį spalvingą kūrinį – monospektaklį „End It Like B*ck***”...

… Dar prieš dešimtmetį Vilniuje per festivalį LIFE Jaunimo teatro scenoje vaidino ekscentriškasis italas Leo Bassi. Tuomet Cezaris Graužinis, pažiūrėjęs šio energingo, anti-davatkiško senuko nuostabiai akiplėšiško monologo, savo įspūdį reziumavo tokiais žodžiais: „Norėčiau ir aš būti toks senatvėje...”.

Bet Cezariui akivaizdžiai nepakako kantrybės laukti savosios senatvės, ir jis pasitelkė svetimąją. Tokia senatvė, kokią žiūrovams parodė (nustebindamas ir puikios formos estetišku apsinuoginimu) garbusis, į septintą dešimtmetį įkopęs aktorius Dickas Idmanas, negali nesužavėti. Jį stebint, neapleidžia jausmas, kad tai iš tiesų yra pasenęs Cezaris – taip puikiai aktoriaus elgsenoje atpažįstami jo judesiai, gestai ir intonacijos.

Režisierius su lietuvių dailininku iš Islandijos Vytautu Narbutu scenoje įgyvendino „vaizduotės teatro” kvintesenciją, scenografiškai pateiktą trijų ekranų-vaizduoklių pavidalu. Ypatingai efektingas ir efektyvus buvo centrinis „displėjus”, kuriame žiūrovams buvo suteikta galimybė įsivaizduoti nuostabų vaizduotės „slideshow” visiškai tuščiame baltame ekrane pagal aktoriaus skelbiamus komentarus: „... čia aš vaikystėje... , … o čia mano mama ir tėtis... , … o čia aš mušu savo geriausią įvartį …” – ir taip toliau.

Atrodytų, išradingas režisieriaus-dramaturgo triukas, bet... Lygiai taip pat galima būtų baltame tuščiame ekrane, naudojant vien tik tekstinį foną, „transliuoti” į visokių medijų išprievartautą žiūrovų vaizduotę, pvz., televizijos naujienų laidas, visokius „dešimtukų” , „talentų”, „triumfų” tipo šou, visus serialus ir netgi klasikinius kūrinius nuo „Po pirties” iki „Vienas namuose” ir t.t.. Režisierius sėkmingai eksploatuoja televizinio pramogiškumo stereotipą, sukergtą su kompiuterinio vaizdo rėmeliu: tik rėmelio akivaizdoje šiuolaikinis, kultūrinės patirties neperdėm išvargintas žiūrovas jaučiasi ramus ir saugus.

Italas Leo Bassi (nepaisant to, kad laikas ir jam, kaip ir visiems, eina tik į vieną pusę) skirtingai nuo jo įkvėptojo Cezario, nukeliavo visai kita, laisvąja šokiruojančia socialinės satyros kryptimi. Sprendžiant iš infosferos, jo partodijų neišvengė ir Popiežius, ir politikai, ir kiti mass-media personažai bei autoritetai.

Tas kompiuterizuotas, glamūrinių šviesos atspalvių kupinas „vaizduotės teatras”, kurį sukūrė spektaklyje „End it like B*ck***” Cezaris drauge su Narbutu ir garbiuoju ponu Dicku – jis tapo ne tiek vartojimo visuomenės parodija, kiek puikiai supakuotu antriniu vartojimo produktu su „Domino” teatro prieskoniu.

Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad Cezario sukurtą tekstą anglų kalba publika puikiai suvokė. Ir ne tik todėl, kad iš Dicko lūpų skambantis „tourist english” yra labai neįmantri ir lengvai suvirškinama anglų kalba. Mat, publika visuomet meluoja, teigdama, kad teatre ieško prasmės. Iš tiesų žiūrovai (bent jau dauguma šiuolaikinių) teatre ieško tik instrukcijų. Gyvenimo instrukcijų, bendravimo instrukcijų, socialinių etikečių. Žiūrovai teatrą suvokia kaipo vartojimo archetipų gyvąjį spalvingą katalogą.

Ir teatras anglų kalba, kuri yra taip puikiai pažįstama iš vartojimo instrukcijų, čia puikiai tinka, yra laiku ir vietoje. O ta aplinkybė, kad jau užuago nauja karta, kuriai anglų kalba yra žymiai artimesnė, nei kadaise buvo rusų – ji yra apskritai triuškinanti. Bent jau ligi šiol gyvuojančiam ir savąja, daugumai jau nesuprantama kalba šnekančiam mūsų rusų teatrui.

Todėl toks praeities reliktas, kaip „Lietuvos RUSŲ DRAMOS teatras” jau tapo visišku anachronizmu.

O pvz., toks reiškinys, kaip „Lietuvos ANGLŲ KALBOS teatras”, jeigu toks staiga atsirastų, būtų visiškai natūralus, daugeliui patrauklus ir suprantamas. Ypač – naujajai generacijai.

Tuomet gal ir Shakespeare’o, Shaw, Shefferio ir pan. EN tekstai taptų artimesni ir suprantamesni teatrus lankančiam jaunimui, nei dauguma LT tekstų, nūn nuolat skambančių iš mūsų teatrų scenų.

Nuotraukose: Dickas Idmanas ir Leo Bassi

Foto galerija
Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (0)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0


« Atgal

2ndgravedigger - tinklaraštis



Kiti įrašai

2011-02-08

2010-10-23

2010-09-13

2008-12-29

2008-12-04


Lapkritis2019
PATKPŠS
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930