Bet jie neišvengiamai susiduria su tuo, su kuo dar berengdama festivalį “LIFE” susidūrė Rūta Van – su cirko provincijoje sindromu. Tai reiškia, kad, koks cirkas čia beatvažiuotų, nors ir pats geriausias, vis tiek čionykštė publika šnabždės, kad šiemet dramblys buvo blogesnis nei rodytasis pernai, kad iš tiesų jie turi kitą geresnį dramblį, bet pašykštėjo jį atvežti, kad liūtui prieš apžiojant dresiruotojo galvą buvo išrauti visi dantys, kad oro akrobatė buvo akivaizdžiai buvo nėščia, ir pan.

Mūsų provinciška publika yra neišprususi, negeranoriška, snobiška, kaprizinga ir nedėkinga.

Anuomet Rūta Van turėjo idealistinę idėją mūsų gūdų europinį užkampį paversti tarptautine teatro Meka. Vietiniai snobeliai tą jos idėją palaidojo ir apkartino tiek, kad dabar Rūta su pasigardžiavimu pliuškenasi komercijos liūnuose. Dėsningas beveik visų idealizmų finalas.

OKT gi su savo “Sirenomis” nėra idealistai. Jiems smagu įmesti į mūsų balą kokią teatrinę bombą, ir paskui gėrėtis ratilais ir vietinės publikos kvaksėjimu. Pernykštis festivalis buvo itin sėkmingas, nes turėjo jungiančią temą – “mirtis tinka teatrui”, ar panašiai. Šių metų festivalis, galbūt ir menkesnio biudžeto, tikrai nepadarė menkesnio įspūdžio. Nežinau, kieno šviesioje galvelėje gimė šių metų festivalio tema – “nepatogus teatras” – bet nemanyčiau, kad ji įvardinta teisingai.

Teatras, manyčiau, apskritai nebūna patogus, komfortabilus. Patogus būna tik popsas ar balaganas. Tai aksioma. Šių metų festivaliui manyčiau labiau tiktų vieno iš jo programos spektaklio žanro apibūdinimas – “Camera Obscura”. Tai toks įtaisas, kurį festivalio programoje, gūdžioje apleistų rūmų aplinkoje labai efektingai pademonstravo grupė “Apostrofai” iš Italijos.

Būtent šį reginį (liežuvis neapsiverčia pavadinti jį spektakliu) vertinčiau kaip viso festivalio kamertoną. Kaip camera obscura įvairių linzių ir objektyvų dėka sukuria erdvėje daugiamatį efemerišką reginį, taip šių metų “Sirenos” sugebėjo sukurti labai išsamų ir įvairialypį vaizdą, kaip šiuolaikinė Vakarų teatrinė mintis išradingai pulsuoja, ieškodama naujų formų ir būdų atliepti į įmantriausius šiuolaikinio žiūrovo sielos postūmius.

O simpatiškųjų “Tiger Lillies” chuliganų pakartotiną pakvietimą į festivalio atidarymą vertinčiau ne kaip organizatorių klaidą, o kaip jų silpnybę, ir jai, kaip nebūtų keista, pritariu. Jaučiu ir aš šioms šiek tiek pavytusioms “lelijoms” silpnybę, ir laukčiau jų vos ne kasmet, ir kaskart su pasigardžiavimu kramsnočiau jų šokoladinį š...