Jūs vedėte mus per pavojingiausią epochą ir pastūmėjote pačius eiti į priekį, vedantis paskui save tuos, kurie, Jūsų dėka, mumis tiki.

Jūs atvykote į Vilnių tuomet, kai iš griuvėsių ir iš langų kiaurymių dar aidėjo „Wilno, Vilne“, o išgyvenusiųjų žvilgsniai su viltimi krypo į Jus, nes Jūs bei tuomet dar jauni Jūsų draugai ir sugrąžinote tą viltį. Jūs suteikėte vilčiai griežtą rimties, susikaupimo ir pasiaukojimo fortepijono menui pavidalą. Šis menas negalėjo būti lengvabūdiškas – jis jungė tikslumą, aiškumą, išdailą, užmojį. Valstybinio melo ir paniekos žmogui epochoje tai buvo terapija gyviesiems. Stalino laikais Jūs dirbote su Beethovenu, o Brežnevo – su Messiaenu ir Vainiūnu, ir su Arno Babadžanianu, kurio dvasią Jūs perdavėte Vaitoniui, o vėliau ir jo dėkingiems klausytojams. Savo rimtimi Jūs išsaugojote mūsų nuoširdų tikėjimą, kad „-izmas“ žmonišku veidu yra įmanomas.

Jūsų klasė turėjo žmogišką veidą. Tai buvo Jūsų griežtai globojama, šeštadieniais ir sekmadieniais su Jumis repetuojanti ir muzika gyvenanti princesių ir princų klasė. Šiandien mes pražilę ir praplikę, bet įkvėpti Jūsų kilnumo. Jūsų klasėje lietuviai, lenkai, žydai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai dėl Jūsų dvasinių savybių susijungė į aristokratų bendriją – stengdamiesi bendrauti tarpusavyje Jūsų pavyzdžiu. Jus visuomet lydėjo Feinbergo ir Liszto dvasia, ir mes tai jautėme atsiimdami savo pirmąsias premijas ar gyvendami be jų. Jūs visuomet buvote ištikima fortepijono menui, o šis menas reikalauja aristokratizmo. Ir Jūs buvote aristokratė. Bet kodėl gi – „buvote“? Juk išėjo tik Jūsų iri žemiškoji būtis. Kol mes gyvi ir norime gyventi, Jūs visuomet saugosite mus nuo nežmoniškumo ir vesite mus dvasinio tobulėjimo keliu. Yahi zichrech baruch leolamei-ad – tebūnie amžiais palaimintas Jūsų atminimas.

Zecharia Plavin

„7 meno dienos“ Nr.10 (978), 2012-03-09