Netapęs futbolininku, šiandien jis smūgiuoja savo darbais: kasmet ne tik Lietuvos teatrui, bet visai mūsų kultūrai padovanoja po filmą, skirtą Jaunimo teatro istorijai. Tragikomikas, ryškių groteskiškų vaidmenų atlikėjas, jis savo profesiją derino ir su teatro istoriko-metraštininko vaidmeniu. Savo fotografijose sustabdęs kolegų gyvenimus, sukūręs unikalią jų portretų ir vaidmenų galeriją, šiandien jis pristato filmus apie Jaunimo teatrą: nuo 1965 m. mėgėjiška 8 ir 16 mm kamera Rimgaudas Karvelis fiksavo viską, kas vyksta teatre. Nors Karvelį dažnai sutiksi linksmą ir žvalų, jo gyvenimas – vienišiaus gyvenimas, antraip jis niekada nebūtų spėjęs užfiksuoti to, ką šiandien mums parodo. Kokiam gyvenimo amplua galima priskirti šį žmogų?

Rimgaudas Karvelis filmavo ne tik spektaklius, bet ir repeticijas, sovietiniams metams būdingas teatro talkas, gastroles, sporto varžybas, kuriose dalyvavo Jaunimo teatro aktoriai (pavyzdžiui, su profesionaliais futbolininkais žaidė krepšinį, o su krepšininkais – futbolą). Jis buvo ir scenaristas, ir režisierius, ir operatorius, ir montuotojas. 1971 m. Karvelis sukūrė 12 minučių filmą „Aktoriaus diena“, kurio herojus – Rolandas Butkevičius. Filmo fabula juokinga: miega visa šeima – Aktorius, jo žmona ir vaikas. Virš lovos, prie pat galvos, kabo Stanislavskio portretas. Apglėbęs rankomis Butkevičius laiko dviejų dalių dramą „Zuikio bėdos“. Tekstą, kurį reikia išmokti, jis entuziastingai skaito gerdamas rytinę kavą. O vėliau prasideda kasdienybė: pamiršęs ir tekstą, ir striukę, nors už lango bjauri dargana, jis išlekia į teatrą, iš jo – vos įsigrūdęs į troleibusą (nes nei privatininkų, nei taksi „nepagauna“), jis lekia į televiziją, iš jos – vėl besimokydamas tekstą – atgal į Jaunimo teatrą, į kurio repeticijų salę ne taip lengva ir prasibrauti, nes tuometinė Liudo Giros gatvė panaši į statybvietę. Vos įėjusį, jį apšaukia ne tik asistentė, bet ir režisierius. O aktoriui belieka zuikučiu straksėti, vėl kartoti beprasmiškas mizanscenas, kurias išdidžiai stebi visa reginti Stanislavskio akis. Stanislavskis tokiomis akimirkomis – baisiau už Leniną. Ir kai per plauką galva lieka sveika, „pasigavęs“ „pobiedą“, kuri netrukus sugenda, jis vėl skuba į vaikų darželį, o iš jo – tekinas į Tauro kalną, kuriame jau prasidėjusios „Skapeno klastos“. Viena ranka dar besitepdamas grimą, jis įpuola į sceną... Po spektaklio – į kino studiją, čia filmuojama scena, kur jis yra kariamas... Atsitiktinai išlikęs gyvas, Aktorius švelniai šypsosi. Ir vėl sapnuoja, ir vėl bėga... Tai galima būtų pavadinti net ne „Aktoriaus diena“, o „Aktoriaus gyvenimu“, nuo kurio kartą ir širdis sustoja. Šis nebylus filmas – tai ir puikus epochos veidrodis, ir įvadas į tolesnius Karvelio darbus.

2010 m. Rimgaudas Karvelis sujudino teatrinę visuomenę, plačiai auditorijai pristatęs pirmąją Jaunimo teatro istorijos dalį DVD formatu. Ji apima 1965–1975 metus. Istorija prasideda tada, kai pats sumanymo autorius perskaito 1965 m. sausio 29 d. įsakymą dėl LTSR Jaunojo žiūrovo teatro, pačių teatro žmonių tais pačiais metais perkrikštyto į Jaunimo teatrą, įsteigimo. Teatro administracija ir repeticijų salė buvo įkurdintos Liudo Giros gatvėje 41 (dabar – Vilniaus gatvė, Teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatas).

Tai buvo laikas, kai teatro dekoracijų sandėliai buvo išblaškyti po visą miestą. Spektakliai vykdavo Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Sceną Jaunimo teatras gaudavo tik devynias dienas per mėnesį, tik savaitgaliais. Planus galėjo vykdyti tik išvykose. Per dešimt metų Profsąjungos kultūros rūmuose, kur tilpdavo tūkstantis žiūrovų, suvaidinta tūkstantis keturiasdešimt spektaklių.

Kartais tenka praleisti begales laiko archyve, kad galėtum restauruoti vieną ar kitą spektaklį, vienos ar kitos asmenybės biografiją. O Karvelio filme regime Jaunimo teatro įkūrėją, vyriausiąją režisierę Aureliją Ragauskaitę, pirmąjį teatro direktorių Joną Didžiariekį, scenografą Igorį Ivanovą, kompozitorių Feliksą Bajorą, literatūros skyriaus vedėją Gražiną Mareckaitę. Trupė buvo surinkta iš visų Lietuvos teatrų, iš radijo, televizijos: Rolandas Butkevičius, Antanas Šurna, Eugenija Pleškytė, Rimgaudas Karvelis, Gediminas Girdvainis, Saulius Sipaitis, Ferdinandas Jakšys, Laima Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė, Algirdas Grašys, Jonas Vaitiekaitis, Lilija Žadeikytė, Karolis Dapkus, Juozas Jaruševičius, Nijolė Gelžinytė, Regina Kazlauskaitė, Marija Didžpetrytė, Česlovas Stonys...

Šiam teatrui pasisekė, nes A. Ragauskaitė atkakliai ieškojo naujų teatro formų, nuo pat pradžių teatras tapo kultūros avangardu. Nors spektakliai „Romeo ir Džuljeta“ ir „Gintaro paukštė“ susilaukė gerų vertinimų, teatrams būdinga grupuočių kova baigėsi A. Ragauskaitės atleidimu. Jos kūryba vėliau skleidėsi Šiaulių dramos teatre.

Karvelis jautriai užfiksavo jau pirmosios premjeros – W. Shakespere’o „Romeo ir Džuljetos“ kūrimo aplinką: įspūdingą reklaminį stendą, besidriekiantį per ilgą pastato sieną, besigrimuojančius aktorius... Jis puikiai atskleidė to meto teatro sampratą, kuri labai skiriasi nuo šių dienų. Nuo aštuntos ryto – trenažai, šokiai, fechtavimas, sceninė kalba, – visa tai, ką daro studentai... A. Ragauskaitė buvo sukūrusi itin griežtą teatro kasdienybės discipliną, trupė buvo paruošta aukštam skrydžiui. Gal dėl to tikruoju teatro gimtadieniu ir laikoma 1966 m. gegužės 26 d., kai įvyko šio spektaklio premjera. Pagrindiniai aktoriai prisimena ne tik repeticijas, kurias vedė įvairių sričių specialistai, bet ir popremjerinį džiaugsmą: saulę, svečius iš Estijos, didžiulius vaišių stalus, kurie stovėjo tuometinėje šokių salėje. Laiminga nuojauta išpranašavo intensyvią šio teatro ateitį. Karvelis tiksliai perteikė spektaklio nuotaiką, montuodamas ir įvairias nuotraukas, ir pasakojimus, ir autentiškus anuomet nufilmuotus kadrus.

Toliau – jautriai atskleista A. Ragauskaitę pakeitusio Vytauto Čibiro kūrybos pradžia šiame teatre. Nors J. Osborne’o „Atsigręžk rūstybėje“ daugiau atspindėta nuotraukomis, autorius užfiksavo repeticijas, režisieriaus pokalbius su Butkevičiumi, Pleškyte, iš kurių gali spręsti apie išskirtinį Čibiro dėmesį aktoriui. J. Švarco „Drakonas“ parodytas ne tik kaip etapinis Čibiro spektaklis, bet ir kaip ryškus to meto veidrodis: alegorija tapo diktatoriškos santvarkos atspindžiu.      

Jaunimo teatro istorija klostėsi nuosekliai. Čibiras į šį teatrą pakvietė savo mokinę Dalią Tamulevičiūtę, tik ką grįžusią iš mokslų Maskvoje, o ji vėliau – Eimuntą Nekrošių. Į teatrą įsiliejo Čibiro parengtas aktorių kursas, vėliau – Tamulevičiūtės dešimtukas. Karvelis daug dėmesio skiria aktorių ugdymui atskleisti: nufilmuota daug judesio repeticijų, visi ryškesni muzikiniai spektakliai, kurių būta nemažai. Žvelgiant į unikalius Karvelio kadrus, nesunku suprasti, kodėl šis teatras Vilniuje tapo didžiuliu traukos centru.

Taikliai papasakota apie muzikos ir dainų pripildytą „Pepę Ilgakojinę“ (1971): iš akių trykšta dirbtinių ašarų fontanai, o žavioji, vaikų pamilta Nijolė Gelžinytė scenoje greitesnė už vijurką! Į spektaklio atmosferą įterpta ir gyva vaikų reakcija. Dėsninga, kad pjesę apie Lietuvos likimą – Kazio Inčiūros „Gulbės giesmę“ (1975) – statė Kazimiera Kymantaitė. Jaudina repeticijų kadrai, režisierės žodžiai: „Vyrai, reikia mylėti Lietuvą!“.

Legendinės Čibiro režisuotos Molière’o „Skapeno klastos“ buvo rodomos net šešiolika metų (1969–1985). Šiuo spektakliu ir užbaigiama pirmoji Jaunimo teatro istorijos dalis, kurioje Karvelis ne tik už kadro komentuoja dokumentinius faktus, bet ir subtiliai išreiškia savo požiūrį į vieną ar kitą situaciją. Tai ne tik sušildo siužetus, bet ir formuoja filmo dramaturgiją – viskas pasakojama autoriaus vardu.

1975–1985 metus apimančioje antroje dalyje, kuri buvo parodyta Jaunimo teatre lapkričio 28 d., viskas atrodo labiau disciplinuotai. Čia – konkretūs, tvarkingai sugrupuoti įvykiai, Karvelio balsas tik „dokumentuoja“ premjeras. „Lyrinių nukrypimų“, be kurių neįsivaizduojamas teatro gyvenimas, šioje dalyje beveik nėra, gal tik kai kurie kalbantieji bando timptelėti „paklodę“ į save. Labiausiai įsimena Rolando Butkevičiaus veidas, jo susikaupimas ir išgyvenimo galia paskutiniajame jo vaidintame spektaklyje „Brolis Alioša“ (1984), simboliškai nusinešusiame Aktoriaus gyvybę. Ir retai teatralų draugijoje šiandien sutinkamas Arūnas Storpirštis, kaip prieš du dešimtmečius sužavėjęs savo mąstymo kultūra ir sąmoju. Talentai niekur nedingsta. Karvelis juos ir vėl suranda.

Antrosios filmo dalies centre – Dalios Tamulevičiūtės „dešimtukas“ ir jo klestėjimo periodas. Profsąjungų kultūros rūmai, „Nuogi karaliai“ ir jų nuoga istorija... Užfiksuoti istorijai svarbūs režisierių veidai, jų pasisakymai. Dalią Tamulevičiūtę matome pačią įvairiausią, o Eimuntas Nekrošius šiame filme jaudinasi, kalba nedaug, bet iš esmės. Grįžęs iš Maskvos 1979 m., jis organiškai įsiliejo į kūrybingo teatro ritmą.   

Minėdamas datas ir suvaidintų spektaklių skaičius, Karvelis atkreipia dėmesį, kad Jaunimo teatre buvo susiformavusi tradicija premjeras rodyti prieš pat Naujuosius metus. Viena iš tokių premjerų 1980 m. gruodžio 30 d. buvo Eimunto Nekrošiaus „Kvadratas“. Rodos, ne naujametinis turinys, tačiau išgyvenimo intensyvumu pakylėjantis žmogaus dvasią. Šioje filmo dalyje bene gražiausiai ir emocionaliausiai atskleistas „Kvadratas“, puikiai nufilmuotas Dalios Overaitės ir Kosto Smorygino „šokis“ ant cukraus gabalėlių, virstančių baltais miltais.

Antrosios dalies scenarijaus autorius Vidmantas Gaigalas ir montuotojas Vincas Kubilius „apvalė“ filmą nuo pašalinių kadrų, įspėdami žiūrovus, kad reikia laukti ir trečiosios dalies, kurioje vėl dominuos pats Karvelis, prifilmavęs ir teatro gastrolių, ir įvairių švenčių... Laidotuvių pažadėjo nedėti, nes aktoriai amžinai gyvi.     

Šiandien teatriniame pasaulyje nedaug tokių šviesių įvykių, į kuriuos susirenkama su džiaugsmu ir iš kurių išeinama su spindesiu akyse. Nors širdį kartais ir suspaudžia praeities nostalgija, šis vienijantis jausmas yra labai brangus.

„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09