Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Optimistinis objektyvas


Mariaus Baranausko (1931–1995) fotografijų paroda


Katerina Baravykaitė

Share |
Marius Baranauskas. „Tėvai“. 1967 m.
Fotografo retrospektyvą Lietuvos fotomenininkų sąjunga pristato kupinu metaforų anonsu. Marius Baranauskas vadinamas savojo laiko vartininku, garbingai priėmusiu likimo smūgius.

Žinoma, sudėtinga aprašyti kūrybą ar darbą (daugiausia laiko Baranauskas dirbo fotožurnalistu) žmogaus, gyvenusio reiklaus ideologinio fono ir aršios cenzūros sąlygomis. Tarybinė konjunktūra kaip savo programos skleidimo įrankį kur kas labiau vertino fotografijas, nei, pavyzdžiui, daugiadugnę tapybą. Nors Antanas Sutkus su savo aklais ir akylais pionieriais lygiai taip pat naudojosi Ezopo kalba kaip ir stilizuotis, deformuotis ar fotorealizuotis pradėjusi tapyba, vis dėlto nuotraukai buvo daug lengviau prilipinti tiesos etiketę. Akyliau pažiūrėjus, tuometinės ir fotografijos, ir tapybos, ir skulptūros pavadinimai nedaug tesiskyrė – vyravo alegorijos ir profesiniai apibendrinimai: žemdirbys, žvejas, tėvai, motinos, šokėjos, melioratoriai, montuotojai ar tiesiog darbininkai, studentės, dainų šventės dalyviai ir t.t.  

 

Tiesa, fotografai anuomet nebuvo laikomi pačiais tikriausiais menininkais, o kaip tik dėl to kovojo (refleksas kautis ir gintis išliko iki šiol). Tačiau sovietmečiu fotografijos sritis neskurdo – turėjo atskirą profesinę draugiją (įkurta 1969 m.), 1989 m. tapusią fotomenininkų sąjunga. Buvo reguliariai leidžiami reprezentaciniai albumai, almanachai, klestėjo žurnalas „Nemunas“. Kebliausia, kad iš srities, kuria neblogai rūpintasi, ko gero, daugiausiai ir reikalauta reprezentacijos funkcijos. Pavarčius fotografijų rinkinių albumus kyla įspūdis, jog tai metinė ataskaita vaizdais apie tai, kas šaunaus šiemet nutiko Tarybų Lietuvoje: štai atidengė monumentą armijai išvaduotojai, atnaujino laivą, įsikėlė naujakuriai, įvyko varžybos. Nemaža dalis skirta džiaugsmingai darbininko kasdienybei (žmogus darbo vietoje) ar doram jo veidui (portretas darbo aplinkoje). Mėgstami veikėjai: vaikai, senukai ir uniformuotieji, na ir, žinoma, gražios tarybinės moterys. Tokiuose albumuose puikiai tinka ir Mariaus Baranausko meistriškai suderintos kompozicijos fotografijos. Kariai, sinchroniškai pakreipę galvas į „dailiosios“ lyties atstoves, turi dabarties reklamoms būdingo neužgaulaus humoro dozę, tačiau per mažą, kad turėtum ūpo įsižeisti. Nors sakoma, kad Baranauskas daugiausiai fotografavo reportažines nuotraukas ir, ko gero, tai yra tikra tiesa, dalis nuotraukų yra akivaizdžiai surežisuotos. Pavyzdžiui, „Tėvai“ (1967 m.) – keturi vyrai sėdi ant suolelio priešais pasistatę po vaikišką vežimėlį su kūdikiu. Tai joks tarybinio gyvenimo atspindys, o greičiau pokštas. Tai dabar vyrai dalyvauja gimdymuose, anksčiau vežimėlį stumti populiariuoju požiūriu buvo grynai bobų reikalas.

 

Plakatiškos ir šaunios Mariaus Baranausko nuotraukos, vaizduojančios tarybinius įsimylėjėlius, žvejus ir kitų profesijų piliečius, daug įdomesnės ir iškalbingesnės, kai jos neatsietos nuo savojo meto ideologinio fono. Jo darbų archyvas vertingas kaip to laiko ženklas, ir nėra jokio reikalo bandyti apversti supratimą ar ieškoti paslapčių. Kaipgi reprezentuosime gerus sovietmečio menininkus: ar išradinėsime legendas, kaip „pabėgdavo pas žvejus“ (žvejai buvo programinė tema), ar paprasčiau – necenzūruotai. Nuotraukos juk ir toliau išlieka paveikios.

 

Paroda veikia iki gruodžio 23 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti