Ugnė Bužinskaitė: Kaip gimė ši paroda?

Mari Relo-Šaulys: 2008 m. rengėme parodą Lietuvoje, nes buvo įdomu naują kūrybos etapą pradėti svetur. Nors Lietuva man pažįstama ir artima, dažnai čia atvykstu. Nuo pat pradžių žinojome, kad idėja tęsis. Po 2010 m. parodos Taline pamanėme, kad verta grįžti į pradžią.

Adolfas Šaulys: Paroda „Next/Last“ tarsi skilo į dvi dalis: „Laikas ir investicijos“ ir „Laimė“. Paskutiniais dešimtmečiais valstybė buvo nusiteikusi finansiškai išlaikyti kultūros veikėjus, todėl dažnam menininkui tekdavo tapti visuomenės priešu. Sklandydavo išlaikytinių, tinginių, valkatų, visuomenės atliekų apibūdinimai. Nusistovėję prieš gerą dešimtmetį tokie stereotipai paskatino daugelį kultūros atstovų emigruoti iš Lietuvos ar Estijos. „Laimės“ tema pasirinkta siekiant sulaužyti stereotipą, išryškinti menininko norą būti pilnaverčiu žmogumi visuomenėje, menininko gebėjimą būti produktyviu, laimingu, protingu ir vertingu asmeniu, koks būna politikas ir sportininkas.

U. B.: Tuomet atrodo, kad pirmosios parodos dalies pavadinimas „Laimė“ turi dvi puses – tą, kurią įvardinote, ir ironišką, kur laimė atsiskleidžia kaip turto ir turėjimo sinonimas.

A. Š.: Taip, kad ir ką mes aptarinėtume, viskas, kaip ir lazda, turi du galus. Dalis parodos ironiška, bet tai tikrai nereiškia, kad ji nukreipta prieš visuomenę. Mintis sutelkta į asmeninį egoizmą, kuris, aišku, būdingas ir visam šiandienos pasauliui, ir kiekvienam žmogui atskirai. Ir jei žiūrovas įžvelgia šią ironiją, ji tikrai nėra skirta jam pašiepti. Ji liečia tik mus pačius: mane ir Mari. Vėliau galbūt ironija paveiks ir žiūrovą, bet visa tai priklauso nuo jo paties.

U. B.: „Laimę“ priskirčiau šiandienos aktualijoms – ji tarsi atskleidžia šiandieninius daugelio iš mūsų siekius. O antrojoje dalyje regiu tai, kas buvo aukso vertės Sovietų Sąjungos laikais.

A. Š.: Jūs teisi dėl skirstymo, nors visi šie darbai turi ir tam tikrą autonomiją. Parodos dalyje „Laikas ir investicija“ daugiau apmąstymų apie laiką, praeitį, kartu tie patys klausimai yra labai aktualūs ir šiandien. Kalbame apie investiciją, kurioje pats laikas tampa investicija. O be to, kiekvienas laikas turi savas vertybes, laikui bėgant jos praranda svorį.

U. B.: Kaip šifruoti pavadinimą „Next/Last“? Kita, paskutinė?

A. Š.: Kūryba yra sudėtingas procesas, manau, anksčiau ar vėliau pradedi galvoti apie pabaigą. Ir galbūt šis parodų ciklas, kuris tęsiasi jau trečius metus, iš tiesų baigiasi.

U. B.: Kurie kūrybos etapai Jums brangiausi?

A. Š.: Labai svarbu pradžia ir pabaiga. Aišku, visos kūrybos fazės yra svarbios, sunku išskirti kurį nors vieną dviem žmonėms bendrą išeities tašką. Atradus šį tašką kyla bendra idėja, nuo kurios ir prasideda kūrybinis procesas. Antras svarbus tarpsnis – pats procesas. Gimstančios koncepcijos yra beribės, tačiau laikas ir galimybės jas apriboja. Vis dėlto tai, kaip idėja nuolat keičiasi – intriguoja. Trečioji fazė – kūrinių eksponavimas. Patalpa taip pat diktuoja savas sąlygas. Būtent tos sekinančios laiko, galimybių ir sąlygų konfrontacijos rezultatai labiausiai ir džiugina.

M. R.-Š.: Manau, svarbiausia, kad kuria moteris ir vyras. Nuo metalo pasirinkimo iki paskutinio kūrybos taško mes į meno kūrinį įdedame dvi skirtingas puses, dvi nuomones. Labiausiai mane jaudina tai, kas išauga iš dviejų žmonių mąstymo.

U. B.: Vis dėlto kuriate juvelyriką... Koks jūsų darbuose idėjos ir utilitarumo santykis?

M. R.-Š.: Kurdami niekada nesvarstome, ar žmogus šį kūrinį panaudos pagal paskirtį – tai nėra mūsų kūrybinės problematikos dalis. Mūsų juvelyrika yra funkcionali, bet tai niekada nebuvo kūrybos tikslas. Svarbiausia – idėja.

A. Š.: Kaip užsakovas, tardamasis su juvelyru, prašo įgyvendinti tam tikrą jo viziją, jo asmeninius sentimentus, taip šioje parodoje mes tapome savo užsakovais. Įgyvendinome savo viziją, kuri yra funkcionali, bet svarbiausia yra tai, ką ji „kalba“.

U. B.: Ką labiausiai vertinate savo darbe?

A. Š.: Sudėtingas klausimas... Atvirai pasakius – tarpusavio dialogą. Matyt, didžiausia vertybė ir yra dialogas tarp manęs ir Mari, mūsų ir galerijos, mūsų ir visuomenės. Gal tai ir yra pats didžiausias mūsų tikslas – žmogiškas supratimas.

M. R.-Š.: Gal sprendimus, kuriuos priimame kartu...

U. B.: O apdovanojimai? Girdėjau, neseniai tapote Estijos kultūros fondo teikiamos kasmetinės premijos laureatais.

M. R.-Š.: Apdovanojimai suteikia vilties, kad tavo darbas yra vertas įdėto triūso. Tai palaiko ir duoda jėgų kurti toliau. Svarbu ir finansinė energija, kurią po to gauni.

A. Š.: Kai lankytojas apžiūrinėja parodą – pamiršta savas problemas, susimąsto, atitrūksta nuo realaus pasaulio. Kaip jį atgaivina paroda, taip menininką kartais atgaivina premija.

Paroda veikia iki spalio 11 d.

Galerija „AV17“ (Aušros vartų g. 17, Vilnius)

Dirba pirmadienį–šeštadienį 11–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23