Iš pat pradžių knieti pažymėti tai, kuo, tikriausiai, derėtų užbaigti apžvalgą: šis festivalis yra ypatingas reiškinys daugeliu aspektų. Pirmiausia, festivalio apskritai neturėjo būti, nes dar prieš porą metų Kauno lėlių teatro vadovas ir festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ pagrindinis organizatorius Sigitas Klibavičius iškilmingai paskelbė, kad festivalio nebebus. Priežastis – sunkūs laikai, nuovargis dėl nepakeliamos organizacinės naštos (tai, ko gero, buvo vienintelis Lietuvoje tokio masto teatrų festivalis, kurį kasmet rengė vienas nedidelis valstybinis teatras vien savo pajėgomis), ir tai, kad Kaune, kaip ir visoje šalyje, kultūra vis labiau stumiama į visuomeninio gyvenimo pašalius. Festivalis, objektyviai tapęs sisteminiu Kauno kultūrinio gyvenimo reiškiniu, atrodė taip ir neišsikovojo sisteminės pozicijos miesto gyvenime ir valdžios akyse, ir visi rūpesčiai dėl to sistemiškumo palaikymo nepakeliama našta užgriuvo kuklias Lėlių teatro pajėgas ir jo vadovo pečius.

Tačiau šiemet po metų pertraukos festivalis vėl įvyko. Tam prireikė pakeisti pavadinimą ir prisidėti prie tarptautinio projekto „Skrajojantis festivalis – šeima ir vaikai šiuolaikinėje Europoje“, kuris vykdomas pagal Europos Komisijos programą „Kultūra 2007-2013“. Į šį projektą įsijungė ir kiti jau veikiantys lėlių teatrų festivaliai Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir Ukrainoje. Pirmasis projekto festivalis įvyko pernai Lenkijoje, jį surengė Torunės lėlių teatras „Baj Pomorski“.

Nuo seno lėlių teatrų festivalių rengėjus kamuoja keletas esminių problemų: kam tokie festivaliai yra skiriami – ar specifinei lėlininkų profesionalų kastai, ar plačiajai publikai; ar lėlių teatras yra teatras vaikams (ar TIK vaikams?), ar IR suaugusiesiems (kartais gal TIK suaugusiesiems)? Ligi šiol galioja terminas „festivaliniai spektakliai“. Tai – tokie spektakliai, kurių rodymas komerciškai niekada nepasiteisina, bet jie turi šansų būti įvertinti ir pelnyti įvairių apdovanojimų tarptautiniuose lėlių festivaliuose. Tad kam tuomet rengiami lėlių teatrų festivaliai – išrinktajai profesionalų kastai, ar plačiajai, pramogų išsiilgusiai publikai?

Dar viena problema, su kuria susidūrė pastarojo festivalio rengėjai – jau nebegalioja sena, sovietmečiu veikusi, tradicija, kad lėlių teatrai festivaliuose dalyvauja be honoraro, t. y. pasitenkina vien apmokėjimu už kelionę, viešbučius ir maitinimą (kadaise keliaudavo net savo lėšomis). Tokie laikai praėjo negrįžtamai, lėlių teatrai jau išmano komerciją ir žino savo vertę, ir labai dažnai nevyksta į festivalius ne tik be nemenko, savo pačių nustatyto, uždarbio, bet ir reikalauja išankstinio apmokėjimo. Tokia politika lėmė, kaip supratau, ir tai, kad festivalyje nedalyvavo nuolatiniai svečiai ir partneriai Estijos lėlininkai. Todėl be jokių perdėtų reveransų nuolat skambėjo festivalio rengėjų padėkos visiems, kurie pagelbėjo šią modernią, bet labai šiurkščią realybę įveikti, – Izraelio ir Nyderlandų ambasadoms, Prancūzijos kultūros centrui, Lenkijos institutui Vilniuje, kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, įvairioms parėmusioms firmoms ir politikos veikėjams – už tai, kad honorariniai aspektai buvo išspręsti ir mes išvydome tai, ką išvydome. O ką gi iš tiesų mes išvydome?

Svarbiausia

Čia dera laiku, kukliai nudelbus akis ir švelniai išraudus prisipažinti, kad nepavyko pamatyti visų festivalio programos spektaklių, ir netgi visko, ką rodė vien teatrai iš užsienio. Bet trys ketvirtadaliai programos yra pakankama bazė, kad būtų galima vėl pasvarstyti sena kaip teatro pasaulis tema: ar lėlių teatras yra visavertis menas, ir – svarbiausia – ar lėlių teatras apskritai, o šiuolaikinis ypač, yra lygiavertis partneris ir konkurentas visų kitų teatro meno rūšių kontekste? Tai, ką pavyko prisikviesti, suburti ir parodyti S. Klibavičiui ir kitiems festivalio rengėjams ir dalyviams, suteikė neįkainojamą galimybę pastarąją problemą iškelti į naują lygmenį ir atsakymai į šiuos klausimus pasirodė gerokai nevienareikšmiai, gilūs, kontraversiški ir išeinantys už tradicinių teatro rūšies, žanro, adresato, išraiškos priemonių ir meninės kalbos suvokimų rėmų nei kada nors buvo iki šiol.

Svarbiausia yra tai, kad (štai ką reiškia patirtis!) itin vykusiai buvo sudaryta festivalio programa. Tarsi po uvertiūros, kelių tautinių (Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Vilniaus) lėlių teatrų spektaklių, smūgine programos dalimi tapo lėlių ir kaukių paradas Laisvės alėjoje.

Galima įvairiai vertinti tai, kaip atrodo ar kaip surežisuota tradicinė šventinė lėlių teatrų personažų pavasarinė eisena po Laisvės alėją, bet faktas akivaizdus (bent jau iš šalies) – šis paradas jau tapo neatskiriamu Kauno miesto simboliu, kaip ir kariliono koncertai ar liepsningi vaidinimai Kauno pilies papėdėje, poezijos skaitymai Dainų slėnyje ir muzikos skambesys Pažaislyje (ir t. t., ir pan.). Gigantiškos Ciciną ir kitas popžvaigždutes vaizduojančios lėlės, žingsniuojančios po Laisvės alėją, atrodė itin organiškai, „privalomas“ dūdų orkestras ir žygiuojančios merginos, pavidalą kasmet vis keičiantis panevėžiečių lėlių teatro vežimas, spalvingos, nežinia iš kur atsiradusios Venecijos karnavalo kaukės ir kostiumai, įvairių lėlių teatrų akcentai ir specialiai eisenai parengti spalvingi aksesuarai ir įtaisai – visa tai paliko šventinį karnavalinį įspūdį. Patirtis daro savo: eisena kaskart vis geriau organizuojama ir tampa kompaktiškai efektingesnė.

O stebėti, kaip netikėtai alėją užplūdusiuose beveik jūriniuose vėjo gūsiuose, plevėsuodami kaip burės virtuoziškai vykdė savo choreografines kompozicijas kojūkininkai (Kretingos kultūros centro teatras studija „Atžalynas“) – vienas malonumas, reginys tiesiog gniaužė kvapą. Prie centrinio Laisvės alėjos fontano iš „Metropolio“ balkono kreipęsis į lėlininkų parado margumyną naujas miesto meras Rimantas Mikaitis turėjo puikią progą savo akimis įsitikinti, kad Kaunui šio lėlinio siautulio tikrai reikia.

Svarbu, kad ir pirmasis, kuklus užsienio programos spektaklis, dueto „Compagnie Garin Troussenboenf“ iš Prancūzijos (Savenay) mažojoje Lėlių teatro salėje suvaidintas stalo teatro spektakliukas „Žvakės šviesa – 2“, ir finalinė sausakimšame Muzikiniame teatre furoriškai atlikta šokėjo ir lėlininko Duda Paivos iš Olandijos apoteozė „Išpera!“ – abu šie iš esmės skirtingi spektakliai organiškai įrėmina visą festivalyje išskleistą plastinio teatro (vien lėlių teatru tai nepavadinsi) ieškojimų ir eksperimentų panoramą. Ir visa tai – apie tą patį, tik vis kito masto, kitomis priemonėmis, ir perteikiamomis kitomis prasmėmis.

Apsirengusi kaip scenos patarnautojai „lazzi“ iš „Commedia dell’arte“ teatro prancūzų porelė (pagyvenęs vyriškis ir jauna moteris) dėvėjo ir šiuolaikines beisbolo kepuraites, kurių snapeliai vykusiai dengė veidus, – tai aktualu atviros vaidybos lėlių teatrui. Beisbolo kepuraitės – naujas dabartinių lėlininkų atributas, pasikartojęs ir kroatų spektaklyje „Striboro miškas“, bet ten ši detalė suteikė spektaklio dalyviams scenoje kitokį, greičiau militaristinio muštro atspalvį. Apskritai, pradedant šiuo prancūzų spektakliu, vėliau programoje vis labiau buvo matyti, kad šiuolaikiniame lėlių (atsiprašau, plastiniame) teatre lėlininko – lėlės valdytojo – vaidintojo, kaip savarankiškos asmenybės, pateikimas tampa vis labiau akcentuotas ir prasmingas.

Prancūzai per trumpą ir lyg neįmantrių (bet iš tiesų gana virtuozišką) manipuliacijų lėlytėmis, širmutėmis, daiktais seansą, viską komentuodami trumpais ironiškais užrašais, pateikė žiūrovams tarsi plastinio teatro enciklopediją. Žaviai bendraudami su žiūrovais, jie spėjo parodyti ir pailiustruoti ir lėlių, ir daiktų, ir pirštų, ir vaizduotės, ir žodžių teatrą. Lėlės buvo paprastos, netgi primityvios, iš drobinio maišelio arba iš porolono gabaliuko. Keisdamos formą jos vykdė akrobatinius triukus, veikė su mažytėmis kaukėmis ir žaislinėmis dekoracijomis, manipuliavo kitomis lėlėmis, o jeigu staiga sulaukdavo pasipriešinimo (ypač efektingas momentas) – jos kreipdavosi į lėlininką (kaip į Dievą) – ir šis noriai joms padėdavo. Čia buvo ir tragedija, ir komedija, buvo parodija, buvo nusilenkimai ne vietoje, ir finalą vainikavo „bandelių šokis“, pasisavintas iš Čaplino „Aukso karštligės“, bet šįsyk atliktas kaip sinchroninis dviejų bandelių porų šokio duetas. Buvo tarsi akiplėšiškai teigiama: viskas jau buvo, viskas tik pakartojama, ir visų tų citatų, įvaizdžių ir išraiškos priemonių – kaip lašų vandenyne, tik imk ir naudokis – jeigu moki, ir jeigu tikrai žinai, KAIP naudoti...

Pasikartojimai

Akivaizdu, kad kai kurios tos pačios priemonės, tie patys lėliniai triukai ir tie patys atlikėjo (lėlės valdytojo) ir daikto (lėlės) sceninio bendravimo stereotipai keliaudavo festivalio programoje beveik identiškais pavidalais iš teatro į teatrą, iš spektaklio į spektaklį. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių buvo atviras lėlininko (kaip gyvo asmens) ir pirštininės lėlės (kurią jis čia pat valdo) principo naudojimas. Aktorius vaidino balsu ir už save, ir už personažą, neužsikraudamas sau pareigos išmokti tradicinio „pilvakalbystės“ meno, kai nejudinant lūpų šnekama už lėlę.

Pirmas šiuo atviro „pilvakalbio be pilvakalbystės“ teatro pavyzdžiu nustebino nebejaunas Nevillis Tranteris iš Amsterdamo trupės „Stuffed puppet“ (reiškia tarsi „Šlamšto lėlytę“) savo pasirodyme, pavadintame „Pančas ir Džudi Afganistane“. Personažai, „padžiauti“ scenoje ant stovų, šalia kariškos maskuotės skiautinio širmutės, – kaskart būdavo užmaunami ant rankos ir su jais buvo bendraujama atvirai, ne per širmą. Pirmasis jų – neįmantrus jaunuolis „marozas”, skersai užmauta kepuraite, socialinės programos „antrasis šansas“ auka; jis – būsimas „šou“ žiūrovas; vėliau pasirodė įkyrus žurnalistas, po to – kurmis šeichas (matyt, turima galvoje Al Qaedos kovotojų slapstymasi Tora Boros kalnuose), godojantis kupranugario mainais už įkaitą, taip pat tirtantis iš baimės prancūzas „žydrasis šalmas“; egiptietis samdinys, panašus į krokodilą; kupranugaris; balta „nakties košmarų beždžionė“; taip pat Bin Ladeno kūdikis, Bin Ladeno žmona ir pats Bin Ladenas. Su Pančo ir Džudės tradiciniu teatru šį pasirodymą sieja tik tai, kad ir čia, ir ten – žodinis, šmaikščių aktualių politinių ir socialinių tekstų teatras. Bet jau čia atsiranda, kaip potekstė ir kita tema – žmogaus ir jo antrininko, laisvo asmens ir jo demono, žmogų terorizuojančio ir juo manipuliuojančio (būtent lėlė, manipuliuojanti žmogumi, o ne priešingai) jo antrojo, tamsiojo „aš“ valdžia ir pranašumas prieš lyg laisvą rinktis, bet iš tiesų savo fobijų ir manijų užspęstą šiuolaikinę (kūrėjo, menininko arba eilinio piliečio) asmenybę.

B. d.

„7 meno dienos“ Nr.23 (945), 2011-06-10