Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kaip įveikti lietuvišką dumblą


Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai


Jonas Ūbis

Share |

 

Naujas „Kinas“ pasirodė per patį „Kino pavasario“ įkarštį. Vienas didžiausių festivalio įvykių - lietuviškoji Manto Kvedaravičiaus filmo „Barzakh“, pasakojančio apie Čečėnijoje dingstančius žmones, premjera. Su filmo autoriumi žurnalo puslapiuose kalbasi Dainius Makūnas. Pokalbis - ne tik apie filmą, bet ir apie tai, kaip po kelerių Čečėnijoje praleistų metų režisieriui atrodo Lietuva. Kvedaravičius atsako be užuolankų: „Lietuvoje yra dumblas, kur viskas susimaišę, yra daug visko, bet po truputį. Aš ir pats esu čia. Vertybių klausimai atsidūrė antrame plane, todėl ir politikos ar kultūros erdvėje daugelis iš mūsų įsiveliame į tą dumblą.“

 

Šarūnas Bartas, kurio pilną retrospektyvą taip pat surengė „Kino pavasaris“, nuolat bėga nuo to dumblo į platų pasaulį. Bet Maksimas Ivanovas straipsnyje „Kur nuriedėjo vogti neorealizmo dviračiai“ siūlo pažvelgti į Barto kūrybą pasitelkus italų neorealistus ir jų požiūrį į tikrovę. Bandymas visai įdomus.

 

„Kino pavasaris“ rodo geriausius kitų festivalių filmus, todėl ir Lino Vildžiūno įspūdžiuose iš Roterdamo festivalio, ir Živilės Pipinytės bei Sonatos Žalneravičiūtės iš vasarį pasibaigusios Berlinalės rašiniuose minimi beveik tie patys filmai. Tokie dabar laikai - kino teatrų repertuare, kur dominuoja animaciniai filmai nelabai suaugusiems, geresni filmai nebesuranda vietos, todėl tokia svarbi alternatyva yra kino festivaliai. Juose gali pamatyti tai, apie ką kalba sinefilai. Panašiai ir su vokiečių filmais. Juos taip pat nelengva pamatyti. Todėl spragą, matyt, užpildys balandžio pabaigoje rengiamos Vokiečių kino dienos. Jų anonsas - taip pat naujame „Kine“.

 

Bet žurnalo autoriai nenusisuka ir nuo kasdienio kino teatrų repertuaro. Rūta Birštonaitė recenzuoja brolių Coenų „Tikrą išbandymą“, Ramūnas Aušrotas - Alejandro Gonzãleso Iñãrritu „Biutiful“, Narius Kairys - Daviso O. Russello „Kovotoją“ ir Danny Boyle'o „127 valandas“. Izolda Keidošiūtė pateikia patrauklų aktoriaus, suvaidinusio didžiausią kino pabaisą Hanibalą Lekterį, portretą, juolab kad Anthony Hopkinsu dabar galime žavėtis ir naujausiame Woody Alleno filme „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“, ir netrukus pasirodysiančiame „Egzorcizme“.

 

Dar vienam filmui, tiksliau, jo autorei Sofiai Coppolai ir rudenį Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotam jos „Kažkur tarp ten ir čia“, skirti net du straipsniai. Ieva Toleikytė straipsnyje „At(si)veriančiantis kinas“ susieja režisierės biografiją ir filmografiją, išskiria pagrindines kūrybos temas ir „realybes“. Ramūnas Aušrotas straipsnyje „Moteriškasis eros“ Coppolos filmą „Kažkur tarp ten ir čia“ lygina su 1957 m. pasirodžiusiu Franko Tashlino „Ar sėkmė išlepins Roką Hanterį?“ ir prieina gana netikėtų išvadų apie vyriškumo, artumo, eroso vaizdavimą šiuolaikiniame kine. Pasak Aušroto, „Coppolos kinas yra daugiau nei tik moteriško diskurso kinematografe papildymas, daugiau nei tik écriture feminine. Režisierė taiso iškreiptą šiuolaikinį mąstymą, susijusį su eroso supratimu.“ Į klausimą, kodėl tas mąstymas atrodo iškreiptas, bando atsakyti Lukas Brašiškis, šįkart savo laiške iš Niujorko parašęs ir apie mūsų padangėse sparčiai populiarėjantį filosofą Jacques'ą Ranciêre'ą bei jo knygos „Emancipuotas žiūrovas“ sukeltas mintis ir abejones. Panašiam žiūrovui savo „Namų kino“ rekomendacijas skiria ir Nijolė Andrijauskienė, pristatanti Davido Fincherio „Socialinį tinklalapį“, Shawno Levy „Naktinį pasimatymą“, Roberto Rodrigueso „Mačetę“, Philipo Noyce'o „Druską“ bei geriausią Quentinui Tarantino 2010 m. filmą - Lee Unkricho „Žaislų istoriją 3“.

 

Žaislų istorijų prisižiūrime ir lietuvių kine, bet būkime atviri - apie kaimynus nežinome nieko, tik Andriaus Mamontovo išreklamuotą „Amayą“. Todėl, manau, bus įdomu pakeliauti po, deja, lietuvių žiūrovams vis dar naują kino teritoriją - Latviją. Renata Šukaitytė straipsnyje „Pažintis su kaimynų kinu“ išsamiai pristato paskutinių metų latvių kino situaciją, svarbiausius jo kūrėjus bei filmus.

 

Šių metų pradžia lietuvių kinui buvo sunki ir liūdna. Vienas po kito Anapilin išėjo iškilūs kūrėjai. In memoriam Linas Vildžiūnas prisimena kino, televizijos ir fotografijos kritiką Skirmantą Valiulį, jo neišsemiamą smalsumą ir darbštumą, bet kartu ir mįslingą asmenybę. Režisierius Almantas Grikevičius dar spėjo papasakoti apie save ir kūrybą istorikams Linai Kaminskaitei-Jančorienei ir Aurimui Švedui. „Kinas“ pateikia jų būsimos knygos fragmentą, kuriame Grikevičius prisimena pirmuosius Maskvos kinematografijos institute praleistus metus.

 

Neseniai pasirodžiusią Ramunės Rakauskaitės parengtą knygą „Šoblė“ apie kitą lietuvių kino klasiką Henriką Šablevičių recenzuoja Valdas Gedgaudas. Jis tvirtina, kad knyga „galėjo būti padaryta geriau“. Sau aš visada sakau tą patį.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


 

 

„7 meno dienos“ Nr.13 (935), 2011-04-01

Versija spausdinimui

Komentarai

BBViFzYmZ, 2011-05-03 13:33

There’s a serect about your post. ICTYBTIHTKY

Silvija, 2011-04-22 14:21

labai noriu, kad žurnalas parašytų ir apie meksikietiškų ,,muilo operų"aktorius, pvz. Gabriela Spanic, Danna Garcia...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti