Sveikas, Andriau,

nors sutarėme kalbėtis apie „Garso korį“, kuriame turbūt ir tarpsti tuo laiku, kai rašau šį laišką, nujaučiu, kad iš tikrųjų minčių choreografija (kaip tu esi pasakęs) nušokdins kažkur toliau. Dar nežinau kur. Bet ir nesirūpinu, tegu viskas vyksta tėkmiškai.

Tada Klaipėdoje buvo kažkaip keista. Sėdėjome „koryje“ trise, gėrėme žoleles su medumi ir klausėmės tavo dešimt metų rinktų garso raštų. Suvokiau, kad apie „Garso korį“ negalėsiu kalbėti anuliuodama jausminę jo patyrimo pusę. Ko gero, būtent toji pusė – asmeniniai garso potyriai ir dalijimasis jais su garsąrašiu (tavimi) – yra tavo meninės intencijos esmė.

Labai įdomu pajusti, kaip skirtingai žmones paveikia tas pats garsas, kokį skirtingą piešinį vaizduotėje sukuria, į kokią būseną panardina skirtingos jų scenografijos. Kažin ar galima kaip nors tiksliau, tiesiau pataikyti į žmogaus pasąmonę. Sako, uoslė yra mažiausiai sukultūrinta iš juslių, o klausa?

Priminei man, kad turiu taip iki galo ir neperskaitytą knygą apie Liudą Truikį. Jis sakydavo savo mokiniams, kad pušies ošimas – tai simfonija. Teosofija. Vydūnas. Rytai. Šakniai (šiandien išmoktas žodis, kuriuo pakeičiu „pagonis“). Bičiulystė. Žinau, kad tai lemia tavo kūrybą, tavo klaus(i/y)mą, kad pirmiausia iš to yra tavo garsai, kad viskas persipina. Kaip?

Neatsisveikinu,

J.

Sveika, Jolanta, sveikoji

jau keletas dienų ieškau laiko ir vietos tarpo, kuriame galėčiau sklandžiau lietis sulig tavo laišku. Koleikas nusėdau iš pažiūros tame pačiame „koryje“, apie kurį lyg ir kvieti austi tekstą... Nors esu pastebėjęs, kad norint galvoti apie, tarkim, miestą, palankiau iš jo išvykti, kaip kad ir norint protauti apie garso įrašą reikia jį perklausyti kitoje erdvėje, nei jis atliktas... O jei ten pat, tai juslės vis dar siurbiasi ir klaidina, tarsi nėgės kur upėje... Sekantį ataskambį tavajam lipdysiu iš kur kitur ir žiūrėsim, kaip tai marginsis.. O pradžią gal ir gerai šakninti iš temos vietininko... Bet nuo kada pradžia ir kokia tema?

Žiūriu, tekstas pradėjo nertis teatrališkai... Nuo paauglystės vaizdinuosi Klaipėdą su teatrine aura... o koryje ką tik buvo pirmo kurso režisierius...

Klaipėdoje esu apsistojęs jau savaitė laiko (Vasaris), ošimas nuo vakarų girdimas veik visą laiką... To garso esmuo, lekiantis vėju kiaurai kūną, nuteikia prasti senąsias sakmes apie Vėjopatį ir Bangpūtį... Šiandien per ošimą išilgai, keletą kartų pasikartojo vienalytis garsas, kaip magnetu atkartojęs indiškų dubenų tieslumą, ilgiumą ir skvarbumą (technikai tai vadintų minkštėjančiais burdonais, stovinčiomis bangomis…). Nuskaidrino mano >

[atėjo lankytojai]

Koryje apsilankė keturi vaikučiai pradinukai, o galbūt du iš jų dar iki pirmokėlių... Ir viena mergaitė, tiek judri, viską prašniukštinėjo ir išmoko kompiuteriu valdyti garsus... Kol kiti vaikiukai paišė ir spalvino, ji atrado tą įrašą šiandienį, vientiso garso, apie kurį minėjau aukščiau, ir jį paleido! Mama klausia – na, kas čia? O ji iškart – bažnyčia!

[lankytojai išėjo]

> [nuskaidrino mano] garsuotę kaip neatpažintas garso kūnas, vainikuojantis anuomet pilstytas mintis apie religijas, praktikas, mokytojus.

[apsisuko para, esu namuose]

Ką tik, grįždamas iš Saturno, įrašiau garsą prie senosios turgavietės... Jis tarsi žinodamas atliepė į draugiją tam gaudesiui, gobusiam Klaipėdą.. Tik šiandienio šaltinis buvo dalinai aiškus ir matomas. Tai turgaus kampą turėjusi apšviesti lempa, garsinosi ilguviai birbianti lyg dūdmaišis. Šis garsis klosis šalia tikro dūdmaišio garso, kurį įrašiau pas bičiulį Gvidą Kovėrą Kaune. Tokie tai nuotykiai. Šiandienis mūsų pasaulis virsta itin tirštai, siaurėja slenksčiai tarp elektroninės ir akustinės muzikos, bažnyčios ir turgaus, radijos ir žmonių pokalbio, gyvenimo ir muziejaus... Jei jauti dažnį ir regi dermę – sotiniesi skalsiai..

Maistas yra visa aplinka, ja maitiname kūną, maitiname jausmus, maitiname dvasią, maitiname sielą, maitiname esmę, maitiname Dievą (-us)... Prisiminiau Aleksandro Žarskaus paskaitą apie maistą, kurioje buvo plėtota ir gilinta maisto esmės laukuose...

Garso įrašai tarsi žolės, prieskoniai, sėklos – vaikščioji, keliauji, renki, renki ir gamini patiekalą... nelygu arbatą ar sriubą, salotas ar saldumynus... „Garso korys“ yra vieta, kur atlieku tai gyvai, kiekvienam svečiui vis šviežiai. Kiek klaidoka būtų sakyti, kad „koryje“ randasi dešimt metų rinkti garsai, nes jau pastebėjau – garsai pradėjo būti trinami ir keičiami naujesniais... Garso įrašinėjimo ir atkūrimo meno praktika yra tokia, kuri gali būti bet kada pradėta iš pradžių. Kaip gamtoje keičiasi laikai, taip gali keistis ir duombazė. Galima kurti įvairias klausos treniruotes, pavyzdžiui, vasaros garsų klausytis žiemą, o žiemos vasarą. Praėjusią vasarą per karščius atlikau Vandens ir Vėjo garso raštų perklausas...

Žiūrėk, kokią pinaviją kartą sučiuopiau: klausti – klausa – ? – ausis – austi – Austėja* ( ? kaip ausies simbolis, įžvelgi?)

Garsas yra tartum Pradžiapatis, iš jo formuojasi ateitis, klausydamasis giliniesi aplinkoje ir pačiame savyje (ir klausome jau mamytėse plūduriuodami, kaip ir naktyse, giliai miegodami)... Būna, klausaisi žmonių, žiūri į akis, skaitai apie jų mintis, ir jauti, kaip patyje veriasi virpantis gylis, aksomine šiluma lietas...

Pušyse, beržuose, jūroje, krioklyje, sutartinėje [...] girdima garsų pynės tirštuma masažuoja išilgai visą baziliarinę membraną, esančią vidinėje ausyje, sraigėje... Kas reiškia – pilnai masažuoja smegenis, jas pakrauna nelygu baterijas. Tai techniškai žvelgiant. Tačiau tokie garsai savyje neša ir subtiliąją informaciją, kuri veikia psichoakustiniu lygiu ir nuteikia žmogų „amžinosios dabarties“ patirčiai. O jei dar klausoma gyvoje gamtoje, kur jungiasi įvairios žemės galios, tai galima pilnai realizuotis – nušvisti, nubusti, nubalti ir įsišaknėti. Štai Dodonėje, greta Delfų, orakulės pranašaudavo iš švento ąžuolo šlamėjimo. Gudijoje dar dabar yra paprotys balandžio mėnesiais vaikštinėti beržynėliuose ir klausytis, neabejoju, tai daroma ir grybaujant Dzūkijoje. Daugelis šventųjų gimė po medžiais arba po jais nušvito, tame tarpe ir Siddhārtha Gautama virto Buda po Bodhi medžiu, o garbusis žynys Lizdeika, berods, buvo rastas lizde, ąžuole (?). Vakarų Mongolijos šamanai, pasakojama, gerklinio giedojimo mokęsi iš šventojo krioklio, išsiliejančio į Elnių upę...

Grįžtu prie tavo laiško, kiek užklimpęs, kur taikoma į žmogaus pasąmonę...

Nežinau, kaip ji atrodo, kur randasi, gal ji taiko į mus (per mus)? O gal ji visa gobianti, tai nereikia taikyti? Manau šiuo atveju žodis „taikyti“ iš esmės yra žalojantis... Visa, ką pakrutini, krutini su meile. Ir šaltinė teka, kur jai lemta, dažniai tuokiasi savaime... O juslės pasilieka gundytojos... Ir koks esmingas yra lietuviškas žodis „kurti“ – „kūrenti“... atkeliavęs iš laikų, kuomet kūrikai rūpindavosi šventąja ugnimi... ir menas – mena... atminkime :)

Regis, pasiūlei tikrai „pagonišką“ teksto formą sukurti – laiškų mainymosi ir viešinimo metodu. Ji atlieps šiandieninę gamtą, kurioje visa neriasi iš kailio, bitės išskrenda neatsisveikinę, delfinai šoka ant paplūdimių, žuvėdros viliojasi dangoraižiais, taip tatai ir įrašytas garsas – siratėlis, gali atliepti vandenį ar ugnį tuo pat...

tik,
kad skaitytojui tai klotųsi sklandžiai...

laimingai,
Rugys

__________________________
*Austėja – Lietuvos bičių, bičiulių ir šeimos deivė.

Sveikas,

Aš niekad nepagalvojau, kad paviešintas laiškas yra kaip pamišusi gamta... Bet gal tikrai. Pamenu kažkada girdėtą radijo laidą apie tai, kad gyvename memuaristikos ir dienoraščių (blog’ų) viešinimo amžiuje. Mintis nenauja, bet kas už jos? Gal tikrai ant paplūdimio užšokantys delfinai? Ir vis dėlto, kam nepatiktų paliesti tokį vargšelį, ko nejaudina netyčia užtikto svetimo laiško turinys?

Tavo laiškas prisodrintas kelių dienų išgyvenimų – tai dovana. Smagu girdėti, kad „korį“ lanko, kad jis teikia džiaugsmo.

Žinai, apie tavo kūrybą visad sunku kalbėti, sunku kam nors ją aiškinti. Kaip ir žiūrint į primityvistų tapybą arba liaudies meistrų abrozdėlius, turi užsičiaupti ir mesti šalin savo įrankius, kuriais, regis, buvai pratinama naudotis be išimčių. Kaip niekad aiškiai suprantu – kalbėti apie jautėjo kūrinius reikia jaučiant, ne galvojant. Turbūt būtent dėl įpratimo galvoti dažnai pagaunu save mintijant, kad kai gyvenimo būdas, tikėjimas taip betarpiškai atsiliepia galutiniame kūrinio pavidale, gal tas kūrinys jau nebe kūrinys, o kūrėjo dalijimasis savo gyvenimo gabaliuku, žiūrovo-klausytojo įsileidimas pasisvečiuoti tavo asmeniniame pasaulyje? Juk „koryje“ geriame tavo surinktų žolelių arbatą ir klausomės tavo gyvenimo garsoraščių, kalbamės apie dalykus... Džiuginantis menininko ir žiūrovo betarpiškumas, ribų nebuvimas, bet kartu tai glumina. Nes, kaip jau rašiau, meno žiūrėtojai dažnai esti įpratę matyti kūrinį už saugios „tvorelės“, jį tirti. O „koryje“ tarsi pats atsiduri už tos tvorelės, kūrinys tave įsileidžia tiek, kad pasijunti tapęs jo dalimi. Telieka tirti save. (Iš čia gal ir tas „taikymasis į pasąmonę“.) Ir tave. Nes tu irgi esi už „tvorelės“. Todėl taip svarbu yra suvokti tavo intencijas.

Ko gero, viskas gali būti pasakyta šia gražia etimologija: klausti-klausa-klausymas... Užduodame sau egzistencinius klausimus, o atsakymai ateina klausantis... Ar ne?

J.

Labas, Jolanta,

klausti – austi

...gamta gyvuoja gimimo, veikimo ir mirimo ciklais, tai galime įžvelgti visoje mus supančioje reiškinijoje... Vienose kultūrose tai išaiškinta subtiliau, kitose esmingiau, trečiose tik jaučiama... Šiandien, mano manymu, mes gyvename rudenyje... Kur per nunokusius vaisius šypsosi Saulė, bet tuo pačiu jau jaučiasi sekantis virsmas, naktimis spusteli šalčiau, kartais kaip reikiant... Tais blog’ais ir memuarais mes apžiūrime, kas ką turime, ir tarsi sodininkai derlių mes pristatome save bendram vaišių stalui... Pameni kvietimų prierašą – „nepamirškite geros nuotaikos!“?

Mano intencija yra padėti žmonėms atsimerkti ausis, idant esmingiau leistų tuosius rudens vakarus. Šiuomet tai darau savo garso raštų pagalba „Garso koryje“, „Garsuotės gamtos“, „Garsuotės mankštos“, „Garso kūno ir jo sodo“ keliaujančiomis paskaitomis bei „Garsinės regos ieškos“ ir „Garsinės sklaidos eigos“ vedamais kursais Vilniaus dailės akademijoje. Per visą šią veiklą aš taipogi neriuosi savyje, kas gal ir gali būti pavadinta menine veikla. Kaip kad prieš 48 metus John Cage rašė: „Menas panaikino meno ir gyvenimo skirtumus. Dabar tegul gyvenimas panaikina gyvenimo ir meno skirtumus.“ Regis, menas irgi yra priežasties pasekmė, tampanti priežastimi ir kurianti pasekmes.

Pameni, sako: „džiazu reikia gyventi“, „džiazas tai gyvenimo būdas“? O koks tuomet randasi būdas, jei užsiimi tiesiai aplinkos garsais ir net ne jų įrašais?

„Garso korys“ – keliaujanti studija, pirmoje vietoje buvo įkurta Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Dabar Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose. Vėliau dar nežinia kokiame kontekste... Kad ir kur tarptume, ilgiau paklausę garso galime sutikti, kad vienas yra raminantis, kitas gluminantis... Tam nereikia jokių kontekstų išmanymo, ilgiau klausant suveikia pati pajauta... Taip, tikiu ir mene yra šakniniai grožio kodai, tik akylas protavimas juos dažnokai gožia, o tankus rašymas nurašo, kad net pilnavertiškai ištarti – gražu – yra retoka. Kuomet pradedi mėginti menu maitintis, veriasi kitoniški ir kliuviniai... Po darbo „koryje“ vis esmingesniai autokritikai taikau mažų vaikų ir senolių reagavimo į meną vaizdavimąsi. Vaikai dar geba nuo garso sušilti, sakyti: „šiluma atėjo“, „jaučiu vasarą“...

Sklandžios kloties,

Rugys

*Straipsnio kalba netaisyta

Garso muziejus „Garso korys“ vyks iki vasario 27 d.
KKKC Parodų rūmai (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) dirba trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.
Vasario 18 ir 25 d. menininkas kviečia į kūrybinius garso susitikimus.

„7 meno dienos“ Nr.6 (928), 2011-02-11