Pirmoji jubiliejinio, septyniasdešimtojo, Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera - brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų pjesė „Hungaricum“ („Liūdnas detektyvas“). Pjesės vertėja ir režisierė - Ramunė Kudzmanaitė, dainų tekstų vertėjas - Antanas A. Jonynas. Spektaklio dailininkė Laura Luišaitytė, kompozitorius Faustas Latėnas. Vaidina Diana Anevičiūtė, Algirdas Gradauskas, Donata Kielaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Šarūnas Puidokas ir Arūnas Vozbutas. Spektaklio premjera - rugsėjo 23 dieną.

Broliai Presniakovai - pastaraisiais metais Europos teatro pasaulyje išgarsėję Rusijos dramaturgai. Jekaterinburge ruso ir iranietės šeimoje gimę broliai sakosi jungiantys Rytų ir Europos civilizacijas. Rašyti drauge jiems visai nesunku: būna, kad tokios pačios mintys - veikėjo replika, siužeto vingis - jiems šauna į galvą vienu metu.

„Kadaise Andy Warholas „nufotografavo“ Marilyn Monroe ir „nupiešė“ sriubos skardinę. Mums atrodo, kad teatre mes darome tą patį, ką Warholas tapyboje: piešiame Marilyn Monroe ant sriubos skardinės“, - sako Presniakovai.

Brolius sieja ne tik literatūra, bet ir išsilavinimas - baigę Valstybinį Uralo universitetą, ilgą laiką jame dėstė. Olegas (g. 1969) - literatūros tyrinėtojas, filologijos mokslų kandidatas (disertacijos tema - Andrejaus Belo romanas „Peterburgas“), domisi XIX-XX a. sandūros rusų literatūra, stiliaus teorija. Vladimiras (g. 1974) - pedagogikos mokslų kandidatas (disertacijos tema - „Aukštosios mokyklos pedagogika“), dėstęs psichologiją.

1998 m. broliai Presniakovai Uralo universitete įkūrė aštuonerius metus veikusį „Kristinos Orbakaitės teatrą“, kuriame patys statė ankstyvąsias savo pjeses. Išgarsėję Rusijoje, netrukus ir Europoje, liko gyventi Jekaterinburge.

Pirmoji Presniakovų pjesė „Z. O. B.“ parašyta 1999 metais. Kitąmet pasirodė „Grindų patiesalas“, „Gegužio skaitymai“, „Kūno atėjimas“, 2001-aisiais - „Europa-Azija“, „Setas-1“ ir „Setas-2“, „Atranka“.

Labiausiai Presniakovai išgarsėjo pjese „Terorizmas“ - Maskvos dailės teatre Kirilo Serebrennikovo 2002 m. pastatyto spektaklio premjera sutapo su įkaitų drama Dubrovkoje per miuziklą „Nord-Ost“. Beje, į šios pjesės autorius Maskvoje dažnai žvelgiama įtariai - būna, kad atvykus į Rusijos sostinę jų dokumentai tikrinami keliskart per dieną.

„Rusija tampa pasaulinės erdvės dalimi - ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu požiūriu. Tai reiškia, kad privalo išsilaisvinti ir kalbos sfera“, - įsitikinę broliai, kurių pjesėse - daugybė necenzūriniais laikomų žodžių. Tokių ypač gausu ir Lietuvoje žinomoje jų pjesėje „Vaidinant auką“ (2002).

2008 m. Maskvos A. Čechovo dailės teatre įvyko Presniakovų muzikinės pasakos „Arkliukas kupriukas“ (pagal to paties pavadinimo Piotro Jeršovo pasaką) premjera, 2008 m. spektaklis buvo apdovanotas Maskvos teatro premija „Krištolinė Turandot“ kaip geriausias sezono spektaklis, o 2009-aisiais - „Auksine kauke“ kaip geriausias muzikinis spektaklis. 2009 metais parašyta pjesė „Hungaricum“, o šiemet Maskvos K. Stanislavskio teatre įvyko naujausio veikalo - „Septynios dienos iki tvano“ premjera.

Presniakovai rašo scenarijus kino filmams, tarp jų - „Lovos scenos“ (2003), „Vaidinant auką“ (rež. K. Serebrennikovas, 2006), „Diena D“ (rež. Michailas Porečenkovas ir Jekaterina Pobedinskaja, 2008), „Europa-Azija“ (rež. Ivanas Dychovičnas, 2009).

Pastaraisiais metais Presniakovų pjesės tapo paklausiausia rusų kultūros preke, broliai vos spėja dalyvauti pasaulinėse savo pjesių premjerose Londone, Oksforde, Štutgarte, Lisabonoje.

Pjesių idėjos gimsta pačiose įvairiausiose vietose. Štai lankydamiesi Lisabonos aludėje, įrengtoje buvusios bažnyčios griuvėsiuose, jie sugalvojo pjesę „Aludė“ - apie velnią, sukviečiantį didžiųjų valstybių prezidentus ir pranešantį apie besiartinančią pasaulio pabaigą. Pjesė buvo pastatyta prieš porą metų, Velnią suvaidino Liudmila Gurčenko.

Būsimiems žiūrovams siūlome specialiai parengtą pokalbį su Olegu ir Vladimiru Presniakovais.

Jus galima vadinti šiuolaikinės Rusijos dramaturgijos lyderiais. Ką Jums patiems reiškia drama?  

Yra toks rusiškas posakis: „Užrašyta prigimtyje.“ Mūsų prigimtyje užrašyta, kad mums reikia daryti tai, ką darome, o tai tokia drama! Ir jau nebesvarbu, ar tu lyderis, ar ne - kur kas svarbiau, ar tavo dantys atlaikys griežimą.

Kaip apibūdintumėt šiuolaikinės dramos struktūrą?  

Mums tai pirmiausia tokia struktūra, kuri pajėgia atlaikyti mintį, kaip žmogus - atlaikyti smūgį. Paprastai dauguma „teatro žinovų“ laukia, kad būtų tęsiama tradicija, o mums svarbi tokia kūrinio forma, kuri padėtų sukti mūsų mintį.

Jūsų dramose visada labai svarbus socialinis aspektas. Ar tai išplaukia iš Jūsų pasaulėžiūros, ar toks, Jūsų nuomone, privalo būti teatras?  

Socialumas mums - visiško absurdo sfera, norisi pasiūlyti žmogui ką nors kita. Mūsų herojai to ir ieško.

Ką Jums apskritai reiškia teatras?  

Teatras mums - Girtas laivas. Jis plaukia ir plaukia...

Nei vienas, nei kitas. Baimė.

Kaip Jūs pradėjote režisuoti? Kaip į Jus žiūri profesionalūs režisieriai?  

Režisuoti pradėjome dar universitete. Kiti režisieriai žiūri į mus kaip banginiai į „nenormalų“ banginį: kodėl jis bloškiasi į krantą?

Apie Jus rašoma visokiausių dalykų: kad nesinaudojate mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu...  

Gyvenime yra kai kas, kas niekad nesikeičia. Vienas brolis turi kitą, ir jo niekas nepakeis.

„Hungaricum“ - viena naujausių Jūsų pjesių. Kodėl toks pavadinimas?  

Žodis „Hungaricum“ mums reiškia „kažką, kas tave daro ypatingą“. Tai tokia energijos sankaupa, kuri būdinga žmogui, gimusiam tam tikroje teritorijoje ir kalbančiam tam tikra kalba. Tikriausiai Lietuvoje yra kažkas, ką galima būtų pavadinti „Lithuanicum“. Tokią energiją mes jautėme bendraudami su Juozu Budraičiu, Regimantu Adomaičiu ir netgi su Ingeborga Dapkūnaite - jie, mums atrodo, yra „Lithuanicum“.

Apie ką ši pjesė?  

Būtų šaunu, jei kiekvienas žmogus, pamatęs spektaklį ar perskaitęs pjesę, surastų joje savo prasmę - tokią, apie kurią mes nė nenutuokiame, tačiau rašydami galvojome štai apie ką: jei nori būti vergas, tau padeda valstybė, o jei nori būti laisvas, tau padeda Dievas.

Dirbote su Juozu Budraičiu. Spalį jam sukaks septyniasdešimt. Būtų įdomu sužinoti daugiau apie jūsų bendradarbiavimą.  

Juozas - kietas bičas! Jam septyniasdešimt?! Skiedžiat! Jis - mūsų bendraamžis! Mes su juo ne bendradarbiaujame, mes su juo nuolat ką nors „sukam“!

Kokie jūsų prisiminimai apie Oskaro Koršunovo režisuotą „Vaidinant auką“?  

Tie prisiminimai visada labai jaudina!

Ar liūdnai mąstote apie dabartį?  

Liūdėti kvaila, nes gyvenime nėra nieko, kas galėtų iš tikrųjų nudžiuginti. Tai kokios čia gali būti mintys ir kokia dabartis.

Parengė

Daiva Šabasevičienė

„7 meno dienos“ Nr.32 (908), 2010-09-17