Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio kurso aktoriai studijų metais kūrybinę ugnį praėjo kartu su Vitalijum Mazūru, „nenuskęsti“ mokėsi su Algirdu Mikučiu. Teatrinę lėlę scenoje valdyti pramoko Andriaus Žiūrausko, o žodį – Joanos Čižauskaitės dėka. Galiausiai, vadovaujami Arnoldo Jalianiausko, studijavo sceninio judesio paslaptis.

Jaunųjų lėlininkų mokytojais buvo žinomi dramos ir lėlių teatro profesionalai, bet šio kurso išskirtinumą lėmė ne tik netradicinė specializacija ar garsesni mokytojai. Prieš pradedant vertinti jaunuosius, svarbu atsižvelgti į bendrą istorinį ir šiandienių aktualijų kontekstą. O jis – kupinas problemų, kliūčių ir konfliktų. Man atrodo, kad tik pažiūrėję plačiau suvoksime, kokiu metu ir kaip šie aktoriai ateina į mūsų lėlių teatrą.

Šiųmetės „lėliukų“, kaip daug kas Latėno studentus jau pakrikštijo, laidos pasirodymas yra reikšmingas įvykis: jaunąją pamainą profesionaliems Vilniaus ir Kauno lėlių teatrams LMTA paskutinį sykį bandė (1990 m. lėlių teatrui surinktas aktorių kursas po ketverių studijų metų pro LMTA duris išėjo savo noru atsisakęs lėlininkų specializacijos) paruošti prieš dvidešimt metų! Taigi po šitiek metų pagaliau sulaukėme jaunimo. Žinant statistiką, kad dviejų didžiųjų šalies valstybinių lėlių teatrų aktorių amžiaus vidurkis pasiekęs kone jubiliejinį statusą (Vilniaus „Lėlėj“ – 49,8 m., Kauno valstybiniame lėlių teatre – 42 m.), jauni žmonės čia reikalingi kaip vanduo žuviai. Siekiant, kad šių teatrų trupės būtų kūrybiškai sveikos, dinamiškai aktyvios, o patys teatrai – strategiškai pajėgūs tęsti sumanytus ateities planus, žūtbūt reikia juos papildyti jaunąja karta. Jauni žmonės svarbūs dar ir tuo, jog jie visuomet teikia vilties, kad su savo laidos banga atpūs ir naujus kūrybinius vėjus.

Tiesa, minėtų teatrų vadovybei galima papriekaištauti, jog galimybę atsinaujinti, papildyti savo trupes naujomis kūrybinėmis jėgomis jie jau turėjo. Juk Klaipėdos universitete prie Menų fakulteto lėlininkystės studijas 2004 ir 2009 m. baigė du aktorių ir  režisierių kursai (iš viso – 17 žmonių). Deja, dėl nežinia kokių priežasčių lėlių teatrai neatkreipė dėmesio į pajūrio absolventus, nepakvietė nė vieno rimčiau, ilgesniam laikui padirbėti. O kad pajūrio lėlininkai moka kurti įdomų teatrą, įrodė praėjusių metų rudenį per viešnagę sostinėje. Tuomet, pamenu, „Menų spaustuvėje“ žiūrėjome Klaipėdos lėlių teatro, kurio branduolį sudaro 1999 m. Jūratės Januškevičiūtės surinktas kursas, spektaklį „Juoba“. Pagal garsiąją Alfredo Jarry grotesko ir absurdo prifarširuotą pjesę „Karalius Juoba“ Gintarės Radvilavičiūtės režisuotas spektaklis suintrigavo žanriškai taikliai ir funkcionaliai išnaudotomis lėlių ir objektų teatro formomis. Tada mintyse sukirbėjo viltis, kad štai Klaipėdoje slypi mūsų lėlių teatro jaunoji režisūros potencija.

Su jaunųjų LMTA paruoštų lėlininkų atėjimu į Vilniaus ir Kauno lėlių teatro erdvę siejama daug vilčių. Apie tai liudija „Lėlės“ vadovų pasisakymai spaudoje, šiandien įgavę ir viešo konflikto, kuris savo ruožtu išsirutuliojo į dar didesnę teatralų diskusiją, formą. Apsišaudymas kritikos strėlėmis (dėl lėlininkų kurso studijų kokybės) tarp „Lėlės“ ir LMTA Teatro ir kino fakulteto vadovybių prasmingas tuo, kad atvėrė Pandoros skrynią ir išlaisvino daugelio žmonių balsus. Pirmadienį „Menų spaustuvėje“ vykusiame forume buvo išsakyta daug kritikos akademijos atžvilgiu. Tame „grybų kare“ susitikę studentai, jauni aktoriai ir režisieriai, akademijos ir „Lėlės“ atstovai, teatro kritikai ir žurnalistai kėlė klausimus apie režisierių ir aktorių rengimo užkulisių problemas (erdvių repeticijoms trūkumas, mokomojo teatro nefunkcionalumas, administracinio aparato impotencija). Tačiau nors dauguma stengėsi rasti atsakymus, susidarė įspūdis, kad ne visi suprato tame pačiame miške gyvenantys.

Kalbant apie lėlininkų kurso situaciją, jų giluminis problemų šaltinis – ne tiek akademijos administraciniai nesklandumai ar nesugebėjimas organizuoti kursų vadovų ir specializacijos dėstytojų darbo, kiek pati lėlininkų ruošimo metodika. Ji šiandien neefektyvi, pasenusi. Turiu omenyje dar nuo 1975 m., kai pirmasis lėlininkų kursas buvo surinktas tuometinėje Konservatorijoje, paveldėtą studijų koncepciją, kuri lėlių teatro aktoriaus mokyklą įspraudžia į tokią schemą: dvejus metus būsimieji lėlininkai mokomi dramos vaidybos pagrindų, o nuo trečio kurso – specializacijos. Pastaroji, sprendžiant iš akademijos pozicijos, – lėlių teatrų, kurie ir renka sau kursą, reikalas. Bet specializacija nėra tik per praktiką įgyta patirtis! Įgūdžiai turi būti formuojami kuo anksčiau, kad vėliau galėtų būti sėkmingai pritaikomi pirmuosiuose spektakliuose. Šiuo atžvilgiu imponavo „Trupės liūdi“ atstovo Vaido Kublinsko perfrazuotas priekaištas, kurį į LMTA daržą sviedė lėlininkai: kaip galima kurti šokio spektaklį, jei tavęs prieš tai nemokė šokti?

Užsienio mokyklų, ruošiančių lėlių teatro aktorius, patirtis rodo, kad dėstomus dalykus dera orientuoti į lėlių teatro specifiką nuo pirmo kurso. Lėlių teatro aktorius savo psichologija iš esmės skiriasi nuo dramos aktoriaus. Sceninio egzistavimo ir kūrybos su objektais principai turi būti formuojami ne paskutinių studijų metų praktikoje, kai studentai įmetami į vandenį ir žiūrima: išplauks ar ne? Elementarūs etiudai su objektais kaimyninėje Lenkijoje, Baltstogės lėlių teatro fakultete, prasideda nuo pirmųjų metų. Suomijoje, Turku, prie taikomųjų mokslų universiteto įsikūręs lėlių teatro departamentas lėlininkų studijas formuoja taip pat nuo pirmųjų metų. Čia nuolat vyksta tarpdisciplininės kūrybinės dirbtuvės, į kurias dėstyti įvairias lėlių ir objektų teatro vaidybos technikas kviečiami lėlių teatro meistrai iš užsienio. Taip jauno žmogaus psichologija paruošiama profesinio mąstymo kryptimi. Juk lėlių teatre ne tiek reikia išmokti manipuliacijos objektais amatą (čia nuolat reikės mokytis ir prisitaikyti prie skirtingų lėlių ir objektų), kiek svarbu suvokti bendrus specifinius principus: jausti ir fiksuoti erdvėje formą, gebėti kurti plastinį piešinį, matyti save ir objektą iš šalies.

Sakysite, tos šalys turtingesnės, mokyklos turi gilesnes tradicijas? Manau, ne. Juk geležį reikia kalti, kol karšta – tuomet pavyks gerą instrumentą sukurti.

Ar buvo bendradarbiaujama su lėlių teatro aktorius bei giminingų profesijų atstovus (pvz., scenografus) ruošusiomis kitomis mokslo institucijomis Lietuvoje (konkrečiai – su Klaipėdos universitetu ir Vilniaus dailės akademija)? Ar buvo pritaikoma užsienio lėlių teatro profesionalus ruošiančių mokyklų (čia galima minėti Lenkijos, Prancūzijos, Suomijos, Čekijos, Rusijos mokyklas) studijų programų patirtis? Galiausiai – kiek jaunieji LMTA lėlininkai gavo lėlių teatro istorijos ir teorijos pagrindų paskaitų? Tokie klausimai kyla mąstant apie šiandieninę lėlių teatro aktorių ruošimo sistemą Vilniaus teatrinėje mokykloje. Atsakymai į šiuos klausimus migloti. Aišku tik, kad kai nėra jokio studijų tęstinumo, nes kursai ruošiami tarp milžiniškų laiko pauzių (konkrečiai LMTA – 1975, 1990, 2006), tuomet ieškoti kaltų gal ir nereikėtų. Tačiau kaip šiandien ištrūkti iš šio uždaro rato, klampinančio į tokias problemas, kurios akivaizdžiai matomos vėliau jaunųjų darbuose? Atvirai prisipažinsiu – nežinau. Tik spėju, fantazuoju, kad derėtų aktyviau bendradarbiauti mokslo institucijoms, o jų vadovybei pasinaudoti ES teikiamomis finansinėmis galimybėmis, ką puikiai daro minėti kaimynai. Pagaliau patys teatrai turėtų būti suinteresuoti gyventi ne uždarą, šiltą gyvenimą, o kviesti jaunus žmones, leisti jiems eksperimentuoti, bandyti kurti. Liūdna, kai šiandien Julijos Skuratovos lėlių teatro paslapčių mokyti jauni scenografai, surengę jau ne vieną eskizų ir objektų lėlių teatrui parodą, taip ir neranda atvirų durų į valstybinius mūsų lėlių teatrus, važiuoja toliau studijuoti, kurti projektus į užsienio šalis. Kodėl? Nes savo šalyje jie niekam neįdomūs. Nepamirškime, kad XX a. lėlių teatro istorijos perversmus, naujas kūrybines idėjas dažniausiai inspiruodavo būtent dailininkai.

Tokiame problemiškame kontekste augo ir dar auga šiandienis mūsų aktorių lėlininkų kursas. Tiesa, drįsiu teigti, kad tiek viešo dėmesio ir teatrų rūpesčio, kiek gavo jaunieji lėlininkai, retas aktorių kursas sulaukia. Bet dėmesys nėra tik privilegija, tai ir savotiškas Damoklo kardas, skatinantis mąstyti apie atsakomybę išėjus iš šiltnamio (kad ir skylėto, netobulo). Kaip jaunieji lėlininkai sugebės įsitvirtinti savo profesijos dirvoje, dar parodys laikas. O štai kaip jiems sekėsi ginti diplomus, parodė gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje vykęs trečiasis debiutų festivalis „Tylos!“.

Aktoriai lėlininkai debiutų festivalyje „Tylos!“ viešam žiūrovų teismui pristatė 8 diplominius skirtingo formato, žanro ir turinio spektaklius. Sveikas protas kužda, kad aštuoni darbai – savižudiškas sprendimas egzaminų atžvilgiu: kam rodyti viską, jei galima parodyti tai, kas geriausia? Ar ne noras pasipuikuoti darbų gausa lėmė visų spektaklių įtraukimą į debiutų programą? Kita vertus, toji kiekybė suinteresuotiems žiūrovams leido pažinti studentus įvairiapusiškai, pademonstravo jų profesinės raiškos galimybes.

Vilniaus „Lėlės“ ir Jaunimo teatruose bei eksperimentinėje „Kvadrato“ scenoje rodyti spektakliai ant vertinimo svarstyklių lėkštės pažėrė Latėno kurso aktorių profesinių įgūdžių pranašumus ir trūkumus, apie kuriuos galima diskutuoti remiantis skirtingais požiūriais. Vienus gali dominti, kiek studentai ūgtelėjo mokslo metais profesijos atžvilgiu, kitus – ar sugebėjo atskleisti savo talentus, trečius – ar pateisino savo, kaip lėlininkų, įvaizdį.

Man festivalyje rūpėjo, kokie šie jauni kūrėjai yra šiandien – kuo jie gali nustebinti, pamaloninti, sujaudinti, sudominti, paskatinti susimąstyti; ar adekvačiai veikia sceninėse aplinkybėse, kaip vykdo spektakliuose iškeltas užduotis ir įveikia netikėtas kliūtis. Ne mažiau rūpėjo, ar scenoje jie jaučia partnerystę, moka išlaikyti publikos dėmesį, ar yra charizmatiški; kiek kursas yra organiškas ansamblis su išskirtiniu veidu ir savitu požiūriu. Be abejo, dėmesį traukė specializacijos įgūdžių įvaldymas, o tai – ne tik lėlės ar kito objekto animacija, bet ir kitokia nei dramos teatre vaidyba, manipuliacija kaukėmis bei objektais. Taip pat domino plastinis ir vokalinis pasirengimas, nes be šių įgūdžių šiandieniame lėlių teatre išgyventi sudėtinga. Galiausiai stebėjau, ar jaunieji lėlininkai yra kultūringi žmonės.

Apskritai dauguma matytų spektaklių paliko prieštaringą įspūdį: ten, kur vienas studentas sublizgėjo, kitas liko šešėlyje, ir atvirkščiai; ten, kur vienas spektaklio elementas pribloškė originalumu, kitas šokiravo visišku pilkumu. Be to, daugumoje spektaklių studentai veikė labiau kaip ansamblis, neturėjo individualių vaidmenų, o tai itin apsunkino kiekvieno jų pažinimą.

Vis dėlto du darbai išsiskyrė iš bendro konteksto. Man asmeniškai labiausiai imponavo ir daugiausia malonių įspūdžių paliko spektakliai „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ ir „Labanakt, mama“ pagal amerikiečių autorės Marshos Norman pjesę. Beje, įdomu, kad šie darbai iš likusiųjų išsiskyrė ne tik kameriškumu, bet ir tuo, kad kurti buvo aktorių iniciatyva, o ne pagal dėstytojų planus.

„7 meno dienos“ Nr.24 (900), 2010-06-18