Jo pažymos apie berniuką ir tapo 1970 m. François Truffaut filmo „Laukinis vaikas“ (LTV2, 20 d. 21.35) pagrindu. Daktaras, kurį filme suvaidino pats Truffaut, kasdien stebėjo berniuką, mokė jį, užsirašinėjo kiekvieną smulkmeną. Du jo darbai buvo išspausdinti. Jie liudijo, kad vaiką galima ir reikia lavinti. Daktaras Itard’as pirmasis pabandė socializuoti vaiką, mokydamas jį gyventi, rengtis, valgyti, tinkamai elgtis draugijoje. Daktaras norėjo padaryti Victorą kuo jautresnį, išmokyti kuo subtilesnių jausmų ir pojūčių, suprasti žodžius. Tačiau išmokyti berniuką kalbėti jam nepavyko. Laukiniais anksčiau buvo vadinami vaikai, augę atskirai nuo bet kokios socialinės grupės. Toks buvo ir filmo herojus, kurį valstiečiai aptiko 1797 metais.

Truffaut „Laukiniame vaike“ teigia, kad žmogus tampa žmogumi tik bendraudamas su kitais, patirdamas meilę ir supratimą. Daktaro ir berniuko santykiai turi ir autobiografinį atspalvį. Neatsitiktinai filmas skirtas Jeanui-Pierre’ui Leaud, kuris vaidino režisieriaus alter ego Antuaną Duanelį debiutiniame Truffaut filme „Keturi šimtai smūgių“ ir brendo su savo herojumi kituose režisieriaus filmuose. „Laukinis vaikas“ gali pasirodyti kaip atsisveikinimas su pasibaigusia epocha: daktaras Itard’as tikėjo švietėjų idėjomis, kurios dabar atrodo senamadiškos.

Esu pakankamai senas žmogus, kad nesuvokčiau, koks didelis dabartinių permainų pagreitis. Nesirengiu piktintis kokiais nors viešoje vietoje viršugalvį (dar gerai, kad ne žemiau) besikasančiais seimūnais ar nežinia kuo užsiimančiomis gražuolėmis, kurių stilių ir gyvenimo būdą be perstojo apdainuoja televizijos. Bet jei kas nors gali visą valandą televizijos ekrane skleisti beprasmiškus garsus (nes minčių formos jie taip ir neįgyja), tai gal galima parodyti ir laidą, kur, tarkime, valandą būtų kalbama apie naujas protingas knygas. Didžiumai auditorijos juk vienodai nesvarbu, apie ką kalbama. Tik nesakykite, kad šią funkciją atlieka LTV2. Šis kanalas dažnai savaip diskredituoja kultūrą. Taip, jis retkarčiais rodo Truffaut ir kitokius vertingus filmus, bet nacionalinę kultūrą pateikia kaip kažkokių priplėkusių idėjų rinkinį marazmatikams ir jiems prijaučiantiems. Gyvoji kultūra išguita iš visų kanalų. Diskusijų apie knygas, spektaklius, parodas, pokalbių su šiuolaikiniais kūrėjais ir jų vertintojais nerasite niekur. Tik nekrologus primenančius menininkų portretus. Jei apie kultūrą spręstume iš Lietuvos televizijų, paaiškėtų, kad ji baigėsi prieš kelis dešimtmečius. Tai, kas dabar televizijų pristatoma kaip kultūra, yra nesibaigianti visokio masto saviveiklininkų šventė, valdovų rūmų statyba ir kulinariniai šou kiekviename kanale. Juokingiausia, kad nepaisant gaminančių ponių ir ponų gausos televizijos ekranuose, restoranų ir kavinių valgiaraščiuose rasite tuos pačius šaltibarščius ir didžkukulius. Pigus patriotizmas (o gal tiesiog patogi inercija?) visose srityse tampa spąstais. Užuot padėjęs šaliai nugalėti kliūtis, įkalina ją neįgalių idėjų vienutėje. Todėl vis dar ir norime nustebinti „Euroviziją“. Gal geriau nustebinti save?

Paskutiniu metu vis dažniau įsijungiu „Zone Reality“ kanalą. Manau, kad būtent tokiai televizijai priklauso ateitis. Dar nežinau, tai gerai ar labai blogai. Tiesiog ji siūlo kitokį požiūrį į save ir tikrovę. Keistas dalykas, pasirodo, galima tiesiog filmuoti greitosios pagalbos gydytojus, dingusių asmenų ieškančius Australijos policininkus, į Angliją siekiančius nelegaliai patekti nusikaltėlius, lyties keitimo operacijas išgyvenančius pacientus, ligoninės gydytojas ir slauges, namų vaiduoklius bei kitokias keistenybes, ir žmonės visa tai žiūrės. Štai kokio nors Australijos provincijos miestelio policininkai nuobodžiai, bet užsispyrusiai ieško iš namų pabėgusios paauglės ar kelis vaikus be priežiūros palikusios dvidešimtmetės motinos. Jie susitinka su pabėgėlių artimaisiais, draugais, ilgai važinėja miestelio gatvėmis, kol pagaliau aptinka sutrikusį niekadėją. Bet jo nebara, tik paprašo paskambinti namo, nuraminti artimuosius, dar ir padrąsina. Tokios kasdieniškos gyvenimo pamokos daugeliui žiūrovų, matyt, jau įdomesnės už kokios nors nelabai protingos panelės ar ponios pasakojimus apie jos (arba gerbėjų) turtus ir meilės nuotykius. Ir šimtąkart įdomiau už pasakojimus apie seimūnus. Nes seimūnai tik imituoja gyvenimą ir savo veiklą, o Australijos provincijos policininkai daro gerus darbus. Tačiau puikiai įsivaizduoju, kas atsitiktų, jei panašius filmus staiga pradėtų kurti lietuviai: iškart prasidėtų muilo operų aistros, firminių drabužėlių, šukuosenų ir kitokių gėrybių bei baisenybių reklama. Nes lietuviai, matyt, dar nepajuto kad ir pilkos, bet užtat stabilios ir pozityvios kasdienybės skonio. Lietuviai dar trokšta dramų – teisti tautos išdavikus, rengti linčo teismus, rinkti nacionalines gražuoles. O pirmiausia – būti ne savimi, o kokio nors idiotiško šou ar turgaus dalyviais. Gal todėl šou pabaigos kol kas ir nematome?

Užtat šiąnakt (LNK, 18 d. 01.15) galime pasidžiaugti kultiniu siaubo filmu „Poltergeistas“ (1982). Tobe’as Hooperis (vienas scenarijaus autorių – Stevenas Spielbergas) pasakoja apie paprastą amerikiečių šeimą, kuri įsikrausto į naują namą. Netrukus paaiškėja, kad namą lanko dvasios. Filme sproginėja durys, vaikai dingsta iš namų, bet „Poltergeistas“ iš tikrųjų sugeba sužadinti siaubą, todėl neatsitiktinai sulaukė tiek tęsinių ir sekimų. Prieš tai LNK (18 d. 23.20) pasiūlys dar vieną siaubą – Ellory Elkayemo „Vorus“ (2002). Šiame filme gasdina mėgstamas amerikiečių personažas – milžiniški vorai, toksiškų atliekų paveikti mutantai. Prieš juos kovoja grupelė drąsuolių. Filme vaidina ne tik vorai, bet ir gražioji Scarlett Johansson.

Amerikiečiai mėgsta žiūrėti ir filmus apie gangsterius. TV3 šiąnakt (18 d. 01.45) primins Barry Levinsono filmą „Bagsis“ (1991). Tai biografinė juosta apie Benjaminą Bugsy Siegelį – vieną žinomiausių ir žiauriausių Niujorko gangsterių, kuris dykumoje pastatė savo svajonių miestą Las Vegasą. Bagsį vaidina Holivudo gražuolis ir sekso gigantas Warrenas Beatty, tad nenuostabu, kad daugiau dėmesio skirta ne kruviniems Bagsio „žygdarbiams“, o jo romanui su aktore Virginia Hill (Annette Bening). Audringos praeities gražuolė taip pat mėgo riziką, tad pora netrukus metė iššūkį nusikaltėlių pasauliui. Įsimintinus vaidmenis filme sukūrė ir Benas Kingsley, Harvey Keitelis bei Joe Mantegna. Beje, filmavimas baigėsi prisiekusio viengungio Beatty ir Benning santuoka. LNK (20 d. 23.20) primins vieno gangsterių žanro pradininkų Johno Hustono „gulbės giesmę“ – juodąją komediją „Pricių šeimos garbė“ (1985).

Trilerių gerbėjai dar kartą galės prisiminti Michaelo Manno 2004 m. „Įkaitą“ (TV3, 20 d. 21 val.). Jo veiksmas nukelia į Los Andželą, kuris tampa lygiaverčiu filmo personažu. Veiksmas trunka vieną naktį. Pagrindinis filmo herojus taksistas Maksas (Jamie Foxx) tampa penkias užduotis turinčio samdomo žudiko (Tom Cruise) įkaitu. Tarp personažų vykstančią amžiną blogio ir gėrio mūšį subtiliai pabrėžia ir muzika, ir įspūdingas vaizdinis filmo sprendimas.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.24 (900), 2010-06-18