Vaida Bičkutė ir Mantas Vaitiekūnas VMT spektaklyje „Freken Julija”. DšMatvejevo nuotr.
Autobiografinių motyvų kupinoje „Freken Julijoje“ (1888) A. Strindbergas įgyvendino moderniosios dramos ir teatro koncepciją. Pjesę pastatęs garsusis teatro reformatorius, režisierius natūralistas André Antoine'as savo dienoraštyje rašė: „Freken Julija“ iš tiesų sukėlė didžiulę sensaciją. Viskas sujaudino publiką - siužetas, aplinka, pjesės, išsitenkančios viename vieninteliame veiksme, kompaktiškumas. Pusantros valandos vaidinimo medžiagos užtektų didelei vakarinei prancūziškai pjesei. Suprantama, buvo juokelių ir protestų, bet iš tikrųjų visi jautė, kad yra nepaprasto įvykio liudininkai.“ Pjesėje, kurią galima vadinti viena pirmųjų modernių tragedijų, dramaturgas ne tik geliančiai atvirai skrodžia XIX a. pabaigos visuomenės normas, nuožmią vyro ir moters kovą bei prieštaravimų draskomų veikėjų tapatybę, bet ir įkūnija savo asmenines baimes, sukurdamas daugiaveidės Freken Julijos portretą.
Nors pjesė išaugusi iš XIX a. pabaigos socialinio ir meninio konteksto, A. Areima nesistengia jos kaip nors dirbtinai aktualizuoti. Jaunam kūrėjui čia svarbiausia amžina vyro ir moters santykių tema.
Freken Juliją vaidinanti Valda Bičkutė, ir inicijavusi spektaklį, sako šį darbą vertinanti kaip kūrybinį iššūkį, nes jai Freken Julija - paslaptis. „Vaidinti personažą, visiškai nepanašų į save, kita vertus, yra net lengviau. Atstumas padeda geriau suvokti. O pačioje pjesėje man įdomi ne tik meilės, bet ir neapykantos tema, kaip toji neapykanta persiduoda iš kartos į kartą, kaip ji susargdina žmones. Julija gimė prieš savo motinos norą, todėl ji neranda vietos šitam pasauly. Atsikratyti ją slegiančia neapykanta, apsivalyti ji gali tik atsikračiusi savęs pačios, savo kūno. Tada ateina tikrasis apsivalymas, o kartu baigiasi ir giminės istorija“, - teigia aktorė.
VMT inf.
„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26
|
Skaityti visus 
Rašyti
