Šio kolektyvo repertuaras aprėpia viduramžių, renesanso muziką, XX amžiaus kompozitorių akademinę kūrybą, spiričiuelius, džiazą, popmuziką ir liaudies dainas. Ir, reikia pripažinti, visa tai daroma gan skoningai, profesionaliai ir individualiai traktuojant kiekvieną žanrą. Labai svarbus veiksnys taip pat yra gražūs balsai ir puikus jų valdymas. Dėl sceninio veiksmo galima būtų ir pasiginčyti, kita vertus, tam tikri šou elementai kiek pagyvina programą.

Man susidarė toks įspūdis, kad šis vokalinis ansamblis geriausiai atlieka XV-XVI ir XX amžiaus muziką. Tai buvo galima nesunkiai pajusti klausantis senųjų meistrų Giovanni Pierluigi da Palestrinos (1525-1594) keturbalsio moteto „Veni, sponsa Christi“; XV a. anonimo „Agincourt Carol“; Guillaume'o Dufay (1400-1474) moteto „Lamentatio sanctae matris ecclesiae Constantinopolitanae“; Clement'o Janequino (1485-1558) šansonos „La Guerre (La Bataille de Marignan)“. Tai pat nuostabiai suskambo ir XX a. kompozitorių György Ligeti (1923-2006) „Éjszaka“; Chen Yi (g. 1953) „Spring Dreams“ kūriniai. Tai labai sudėtingi ir efektingi opusai, reikalaujantys didelio darbo ir pastangų. Labai maloniai skambėjo Michael McGlynn (g. 1964) „Agnus Dei“; Masono Bates'o (g. 1977) trys dalys iš šešių dalių ciklo chorui a cappella „Sirenos“; Manuelio Sanchezo Acostos (1914-2006) „Paraîso So¹ado“, na ir, žinoma, meistriškai aranžuotas ir padainuotas George'o Gershwino „Sumertime“. Ir kaipgi to gali nepastebėti, jei ši grupė 2008 m. buvo apdovanota už ilgametę ir nuoseklią naujų kūrinių užsakymo bei atlikimo strategiją, nes per visą „Chanticleer“ gyvavimo istoriją ansamblis inicijavo ir įgyvendino 70-ies kompozitorių premjeras.

Šio sezono „Chanticleer“ programa „Iš ano meto“ („In Time Of“), skambėjusi ir Vilniuje, - tai rinktiniai vokaliniai kūriniai iš daugiakultūrinio ir daugiažanrinio septynis muzikos amžius aprėpiančio ansamblio repertuaro: nuo grigališkojo choralo, XV-XVI a. renesanso meistrų kūrybos ir XX-XXI a. akademinės kultūros muzikos iki Lotynų Amerikos kompozitorių melodijų bei liaudies, populiarios muzikos dainų, spiričiuelių. Esu girdėjęs ne vieną vokalinį ansamblį, kuris dainuoja įvairiausių žanrų ir stilių muziką ir ne vienas jų koncertavo Lietuvoje, bet „Chanticleer“ turi kažkokį visraktį, kuriuo sugeba atrakinti įvairiausių muzikos stilių duris vienodai gerai, ir turi savo rūbą, kuris tinka visiems žanrams vienodai kokybiškai stilingai aprengti. Kad ir kokį žanrą eksploatuotų, jauti jų firminį ženklą.

Nežinau, ar man labai patinka gaidžio „Chanticleer“ vardas, kuriuo pavadintas šis mielas kolektyvas, bet jei gaidį traktuosime tik kaip giedorėlį, tai gal ir nebloga asociacija, nes iš tikrųjų šie dvylika vyrų savo gražių tembrų balsais ir jų skambančiais deriniais daro stebuklus. „Balsų orkestru“ tituluojamą „Chanticleer“ sudaro visų tipų vyrų balsai: ant rezonuojančių bosų pamato klojasi baritonų ir tenorų sluoksniai, o juos perveria smailūs kontratenorų (sopranų) „spygliai“. Turbūt ne veltui 2000 ir 2002 m. jie yra gavę „Grammy“ apdovanojimus, o žurnale „New Yorker“ neseniai buvo pavadinti „pasaulyje karaliaujančiu vyrų choru“. 2008 m. atlikėjų meno portalas „Musical America“ šį kolektyvą išrinko „Metų ansambliu“. Šiaurės Kalifornijos didžiausio dienraščio „San Francisco Chronicle“ išskirtas dėl „tonų prabangos ir tiksliai graviruojamos muzikos“, 32-ą sezoną įpusėjęs ansamblis 2009-2010 metais ketina surengti daugiau kaip 100 koncertų 21-oje Amerikos valstijoje ir 12-oje užsienio šalių, tarp jų Walto Disney'aus koncertų salėje Los Andžele, Niujorko Metropoliteno meno muziejuje, Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Musikverein“ ar Prahos „Rudolfinum“ scenose. 2009 m. „Chanticleer“ pirmą kartą koncertavo Airijoje ir Kinijoje, į pastarąją ketina grįžti birželį, kai Šanchajuje vyks pasaulinė paroda „Expo 2010“.

Šiam ansambliui ekstravagantiškumo netrūksta net ir sceninio vaizdo atžvilgiu. Nors ir įvilkti į vienodus juodus frakus, savo išmonę realizuoja šukuosenomis, ūsais, barzdomis ar net elementariomis šypsenomis bei grimasomis, negana to - individualiomis eisenomis. Nors „Chanticleer“ žinomas kaip a cappella vyrų ansamblis, jis entuziastingai dalyvauja ir kituose projektuose: džiazo muzikos įrašuose, netradicinių japonų šokėjų spektakliuose ar operų pastatymuose. „Chanticleer“ yra koncertavęs ir įrašinėjęs su Londono studijos orkestru, džiazo legenda pianistu George'u Shearingu, Niujorko filharmonijos simfoniniu orkestru. 1994 m. ansamblis sėkmingai atliko Benjamino Britteno operą „Curlew River“. Po trejų metų jis įrašė meksikiečių baroko kompozitorių Manuelio de Zumayos ir Ignãcio de Jerusalemo kūrinius su autentišku to meto instrumentų orkestru.

Privačių mecenatų, įvairių fondų ir komercinių korporacijų remiamas ansamblis kasmet rengia įvairiausio pobūdžio edukacines programas, jose dalyvauja tūkstančiai jaunų žmonių.

Vokalinio orkestro „Chanticleer“ įkūręs Louisas Botto labai mėgo tuomet itin retai atliekamą sakralinę vokalinę renesanso muziką, todėl savo ansamblį pradžioje kreipė būtent šia linkme, įžengdamas į apleistus muzikos pasaulio plotus, kurie pradžioje ir sudarė „Chanticleer“ repertuaro branduolį. Vėliau ansambliui ėmęs vadovauti kontratenoras Josephas H. Jenningsas labai praplėtė stilistines repertuaro ribas. Tik prieš porą metų ansamblio meno vadovą ir dirigentą pakeitė Matthew Oltmanas (tenoras), dešimtmetį aktyviai dalyvavęs „Chanticleer“ kūrybinėje veikloje.

1988 m. ansamblio vardu buvo įsteigta įrašų kompanija „Chanticleer Records“, per šešerius metus išleista 10 muzikos įrašų albumų. Tie albumai, kaip ir visas repertuaras, stilistiškai skirtingi. Vienas jų skirtas senajai, kitas XX a. muzikai, trečias spiričiueliams, dar kiti - džiazo muzikai, patriotinėms JAV dainoms ir t.t. Yra ir rinktinis - geriausios dainos. Šiuo metu kolektyvas yra profesionalus ir visi 12 jo narių yra etatiniai vokalistai.

Sakoma, kad kai menas grįstas ne tik entuziazmu, bet ir pinigais, jis neprastėja. Negaliu nesutikti.

„7 meno dienos“ Nr.7 (883), 2010-02-19