Eidamas pro šalį, gali net šastelėti, netikėtai išvydęs languose du grėsmingos išvaizdos natūralistinius manekenus - Vicino su gauruota papacha ant galvos ir Nikulino, vilkinčio čerkesę ir tiesiančio lankytojui muliažinį vaisių padėklą. „V kavkazskich operach lezginka dolžna byt tolko nastojaščej!“ Restorano sienos nukabinėtos kilimais, kinžalais ir vyno ragais, salės viduryje, tarsi primindama „Nykštuko“ gyvąjį kampelį, ganosi ėriuko iškamša (būsimas šašlykas). O pasakišką Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freską, praskraidrinusią daugelio vilniečių vaikystę, užklojo nauja sienų tapyba - raitas ant asilo Šurikas.

Vaikų kavinių seniai nėra visuose Lietuvos miestuose. Nebėra daugybės ankstesnių interjerų, ir „Nykštukas“ - ne pirmas ir ne paskutinis vandalizmo atvejis. Prie to galėjome priprasti. Tik kažkodėl stebeilijantis į tuos langus apima visiško bejėgiškumo jausmas. Tarsi tai būtų paskutinė riba, iškalbinga dvidešimtmečio kultūrinių ir visuomeninių pokyčių metafora. Tarkime, tai „atskiras atvejis“, ekscesas, privačios nuosavybės skonių ir neliečiamybės demonstracija. Gal ir taip, jei valandėlei užmirštume „nurašytą“ paveldą. Arba kryžiaus kelius, kuriuos tenka pereiti eiliniam piliečiui, norinčiam įteisinti daugiabučio lodžijos įstiklinimą (gal todėl ir stiklinamės neteisėtai). Turime tai, ko nusipelnėme, šiuo atveju - agresyvų sovietinį kičą, su kuriuo Gaidajaus filmas susijęs kaip nekaltas pretekstas.

Kultūra, kaip ir žmogus, nėra regeneratyvus organizmas. Ją reikia nesavanaudiškai prižiūrėti ir puoselėti. Kitaip jos erdvę užims pop-, sub-, telekultūra ar dar koks nors surogatas. Arba akultūracija. Deja, šie elementarūs dalykai mūsų valstybės praktikoje buvo sistemiškai ignoruojami, jie lig šiol nesuprantami valdininkams ir politikams. Maža to, buvusi podukros vietoje, Europos kultūros sostinės metais kultūra atsidūrė politikų dėmesio lauke ir tapo politinių interesų objektu. Šį dėmesį pritraukė VEKS programai numatyti pinigai, pirmąsyk kultūros srity tokie nemaži ir, regis, taip laisvai skirstomi bei perskirstomi. Manau, kad VEKS sužlugdė politikos įsikišimas, kitaip tariant, pastangos kontroliuoti šiuos srautus. Visa kita - vyriausybių kaita, netikėtai užgriuvęs deficitas, „aritmetinės“ biudžeto klaidos ir dvigubai sumažintas finansavimas - tebuvo perskirstymą sunkinančios aplinkybės.

Ekonominė krizė gilina šizofrenijos simptomus visuomenėje. Dabar jau sunku pasakyti, kas - politikai ar geltonoji spauda - pirmieji pradėjo skaičiuoti į orą paleistus mokesčių mokėtojų pinigus, svarbiau tai, kad ir politikai, ir „Respublikos“ grupė čia veikė išvien, darydami neabejotiną poveikį mokesčių mokėtojams. VEKS buvo apkaltintas lėšų iššvaistymu, o vagių bei parazitų reputacija prikabinta projektų vykdytojams. Per labai trumpą laiką toks požiūris įsitvirtino kaip neginčijama viešoji nuomonė, kuriai net nebedrąsu oponuoti. VEKS administracija buvo nušalinta, pakeista tiesioginiu vadovavimu, o projektų vykdytojus iki šiol purto įvairių žinybų kontrolieriai. Uoliai tikrinama, ar, pavyzdžiui, spektakliui tikrai buvo reikalingos tokios dekoracijos, rekvizitas, kiek tai kainavo ir kiek galėjo nubyrėti į kišenę. Kompetencijos klausimus čia kukliai palikime nuošalyje. Nenuostabu, kad paraiškovai, kurių projektai buvo patvirtinti, o vėliau atimti, dėkoja apvaizdai už tokią malonę.

Nesakyčiau, kad visi Europos kultūros sostinės užmojai nuėjo perniek. Kažin, ar be šios programos jau turėtume išsvajotąją Nacionalinę dailės galeriją. Tačiau gerokai nusveria negatyvūs padariniai. VEKS politizavimas išryškino destruktyviąsias mūsų visuomenės tendencijas, diskreditavo pačią idėją ir pakenkė Lietuvos prestižui, uždarė apgenėtą projektą į parodų bei koncertų sales ir atėmė iš žmonių (mokesčių mokėtojų) šventę. O kad ji reikalinga, ir ypač nelengvu metu, parodė Naujųjų metų sutikimas. Prisiminkime, kiek žmonių suvažiavo Vilniun iš visos Lietuvos, kantriai šalo prie Sporto rūmų, tenkinosi fejerverkų atšvaitais ir džiaugėsi nors tuo, ką pamatė. Tik vėliau buvo paskatinti suabejoti - kas ir už kiek ten pašaudė?

Bet didžiausią nerimą kelia liekamieji šios bylos reiškiniai. Viešajame diskurse, o iš paskos - ir politinėje leksikoje bei praktikoje, vis labiau įsigali negatyvus požiūris į nevalstybinį kultūros sektorių kaip į parazituojančią visuomeninio gyvenimo sferą. Kultūrai taikomi vulgariai interpretuojami liberalios ekonomikos dėsniai. Negaunantieji pelno esą išlaikytiniai ir nenusipelno valstybės paramos. Kitaip tariant, kvestionuojamas vienintelis kuklus dvidešimtmečio pokytis reformos nepaliestoje kultūros sistemoje - projektinio finansavimo prioritetas. Ką tai reiškia praktiškai, nesunku įsivaizduoti: tai, kas iniciatyvu, nauja, talentinga ir meniškai konkurencinga eina uždarbiauti / šunims šėko pjauti, o valstybinis kultūros finansavimas po senovei padalijamas biudžetinėms kultūros įstaigoms. Dėl muziejų ir bibliotekų abejonių nekyla, tik jos irgi stokoja ir reformų, ir prideramos globos. Tuo tarpu meno institucijų reikalai painesni. Garantuota dotacija - tai garantuota stagnacija, net be andainykščio ideologinio atodirbio. Tiesiog šiaip, iš inercijos ar dėl meno vadovo sinekūros.

Kad ir kaip būtų, kultūros sistemoje tai grįžimas dviem dešimtmečiais atgal. Dešimtmečiais čia netgi nepamatuosi, jei pasigirsta visiškai rimtų ketinimų likviduoti tai Mokslų akademijos biblioteką, tai muzikos mokyklų tinklą. Krizė nevalingai priminė mūsų išrinktiesiems komandinio vadovavimo privalumus. Marksistinės dialektikos ironija - kad tai dešiniųjų-centro koalicija.

Su Naujaisiais metais, kultūros fronto darbuotojai, su nauja laime!

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25