Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KALĖDINĖS PARAŠTĖS

Kalėdų istorijos


Apie Saint-Exupéry, socialinį intelektą ir Londoną


Agnė Narušytė

Share |
Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“. 1960-1965 m.
Iki Kalėdų likus kokioms dviem savaitėms, vienas fizikos profesorius man priminė garsiąją Antoine'o de Saint-Exupéry sentenciją: „Yra tik viena tikra vertybė - tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“ Iš pradžių ją norėjau saugiai padėti atgal į praeities tikėjimų lentyną. Bet ji niekaip ten nebetilpo, nebenorėjo užsikloti dulkėmis, prašėsi nuvaloma ir apžiūrima, primygtinai įrodinėjo, kad, girdi, labai tinkama Kalėdoms. Ką darysi, paklusau.


Kai ją pirmą kartą perskaičiau kokiais 1984 metais, ji atrodė kaip tiesos siūlas, kurio nusičiupus gal ir galima rasti kelią iš melo, abejingumo ir tuščių žodžių labirinto, kurį buvo pastačiusi „tarybų“ valdžia. Ironiškas skepticizmas tuomet dar nebuvo privalomas. Tik vėliau paaiškėjo, kad neabejoti kokia nors vertybe yra klaida, tad teko Saint- Exupéry mintį užkišti kuo giliau ir naudotis tik slapta. Ir štai dabar ji vėl ant mano stalo, lyg nostalgijos priepuolis, privertęs raustis atmintyje, o gal parodęs, kad kai kurie dabarties supratimai jau buvo žinomi seniai. Kaip dažnai būna galvoje sukirbėjus naujam (ar gerai užmirštam senam) žodžiui ar minčiai, iš visur ima lįsti įrodymai, pamokymai ir pavyzdžiai. Ima atrodyti, kad visas pasaulis vien apie tai ir tešneka, kad visada vien apie tai šnekėjo, tik aš buvau įsijungusi kitą gyvenimo radijo stotį.

Taigi tas dvi savaites visi ženklai ir nuogirdos tarsi kokie likimo pirštai badė į Saint-Exupéry paminėtą ryšį su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, lėktuvai, skraidantys tarp Londono ir Vilniaus ar Kauno - juose paprastai tenka sėdėti šalia žmonių, kuriems tik ir knieti papasakoti savo istorijas. Yra tekę skristi su būsima Lietuvos policininke, „Vėtros“ komanda, raudonplaukiu anglų detektyvu, tiriančiu tarptautinius nusikaltėlių tinklus (sakė, tikrai vienas veikia Kaune), su baisiomis ligomis sirgusio, bet išgelbėto vaiko mama ir su savo antrininke iš paralelinio Lietuvos gyvenimo (to, kuriame nematyti šviesos). O štai paskutinį kartą skrisdama iš Londono į Kauną, kai jau galvojau apie šį straipsnį, susipažinau su protestantų kunige, kurią prieš septynerius metus iš Vilniaus į Londoną pašaukęs Dievas. „Mane išsiuntė į dykumą“, - sakė ji. Prieš trejus metus tokį pasakymą tiesiog būčiau nuleidusi negirdomis. Nes kaip galima vieną dinamiškiausių pasaulio miestų, kuriame taip tanku žmonių, taip tiršta verslų, veiksmų ir idėjų, pavadinti dykuma? Tačiau dabar, kai jau pati pagyvenau Londone trejus metus, o dar kelyje pasipainiojo Saint-Exupéry, man dykumos metafora pasirodė labai tiksli, nors galbūt ir reiškė ką kita, nei kunigei, kuri turėjo omenyje biblines asociacijas. Gyvenimas tarp nepažįstamų, nors ir palankių žmonių gali būti panašus į klajojimą smėlynuose, nes visi čia užsimezgę santykiai lengvai užpustomi mandagumo frazėmis, kurias paskui visi lengvai nusipurto, o tavo siela ūkauja vėjais begalinėje tuštumoje.

Londono priemiestyje vedžiodama vaikus į mokyklą ir atgal, kasdien prasilenkdavau su kokiu tūkstančiu žmonių, visokiausių rasių ir sluoksnių, profesijų ir pomėgių, barančių savo storulius vaikus, lėtai stumiančių trirates vaikštynes ar skuodžiančių į stotį su popieriniais kavos puodeliais rankose. Pabendrauji tai šen, tai ten, pasidomi, kaip jie gyvena, jie paklausia, kaip tu gyveni (ir iš kur tu), viskas labai mandagu ir gražu, vyrai nepraleidžia progos pajuokauti, moterys - pasiskųsti augančiais drabužių kalnais ant lyginimo lentos. Bet vakare atrodo, tarsi visą dieną nebūčiau ištarusi nė žodžio, lyg būčiau klajojusi dykumoje, užsidariusi skaidriame storasieniame burbule (taip, sakoma, vaikšto tie, kurie užsikemša ausis ausinėmis ir klausosi nešiojamuose aparatuose įrašytos muzikos). Kurį laiką tai, kad niekas tavęs nepažįsta ir tu gali būti bet kas, yra net smagu. Tačiau netrukus pajunti, kad lieki tik drabužis gatvėje - lyg kažkas iš tavęs būtų išsikraustęs. Po keturiasdešimties metų tas kažkas tikriausiai sugrįžtų, bet man jau būtų kiek per vėlu.

O štai kiekvieną kartą parvažiavus į Vilnių tas kažkas vėl stebuklingai atsidurdavo savo vietoje, tarsi niekada ir nebūtų išėjęs - apsimetėlis. Staiga kiekvienas žvilgsnis ar gestas tampa reikšmingas, net liūdniausias gatvėje išgirstas keiksmažodis yra gražesnis už visus angliškus „please“ ir „thank you“. Gražesnis ne estetiniu ar etiniu požiūriu, bet tuo, kad „veikia“ - negali jo nusipurtyti kaip to smėlio dykumoje, jis visada skirtas tau, ir man pačiai būtų sunku paaiškinti, kodėl tai gerai.

Prieš trejus metus išleistoje knygoje „Socialinis intelektas“ psichologas Danielis Golemanas pasiūlo atsakymą. Pasiremdamas neuropsichologų atliekamais smegenų tyrinėjimais, jis daro išvadą, jog mes užprogramuoti bendrauti, visi esame smegenų impulsais sujungti į vieną tinklą. Mūsų smegenys mums nuolat imituoja sutiktų žmonių emocijas ir visa tai vyksta nepaprastai greitai, daug greičiau nei gali susigaudyti racionalusis protas, tad gera ar bloga nuotaika paplinta kaip nežinia iš kur atsiradęs gripas, o su ja - ir noras daryti gera ar bloga. Arba nieko nedaryti. Todėl jis rekomenduoja atkreipti dėmesį į „tas efemeriškas akimirkas, išryškėjančias mums bendraujant. Jų pasekmės gilios, kai suprantame, kaip per jų visumą mes kuriame vienas kitą.“ Labai paprasta, graži ir kartu siaubinga mintis - mes kuriame vienas kitą. Patvirtinimą nesunku rasti savo gyvenime.

Kai reikia papasakoti apie save, žmonės pradeda nuo vaidmenų: esu mama, žmona (ar jau nebe), dailės kritikė, parodų kuratorė, mokslininkė, lietuvė... Jie atrodo labai reikšmingi, jie žymi mūsų laimėjimus (arba nesėkmes), jie, regis, tiksliai nusako, kas mes iš tikrųjų esame. Bet visi šie vaidmenys tik išreiškia mūsų santykius su kitais. Dėl mamos ir žmonos (ar jau nebe) ir taip aišku. Bet ir mokslininkė esu tik todėl, kad, pirmiausia, pati iš įvairiausių žmonių gavau daugybę mokslo (žinių, kauptų tūkstančius metų), o paskui sužinojau, kad daug dar nežinoma, gavau laiko ir pinigų ieškoti atsakymo (nes kažkam jis pakankamai rūpėjo), o paskui dar buvo sukurtos įvairios procedūros, įtvirtinančios ir įteisinančios šį mano vaidmenį. Tačiau svarbiausia, ir tai turbūt pirminė mano buvimo mokslininke priežastis, yra tai, kad žmogus taip jau padarytas, kad bet kokia kaina stengiasi suprasti viską - visą visatą, visą save, ir todėl „pasigamino“ tokį įrankį kaip mokslas, įrankį, kuriuo aš galiu naudotis arba ne. Taigi net ir šis, regis, vien mano užsispyrimo dėka įsigytas vaidmuo yra įvairiausių ir baisiai senų santykių rezultatas. Mane, kaip mokslininkę, sukūrė kiti.

O kur dar prisiminimai ir pačios brangiausios patirtys, kurios, sako, formuoja mūsų asmenybes? Vasara su tėvais prie upės, visą dieną graužiant iš močiutės sodelio atneštus alyvinius obuolius, gimtadienio gėlės iš pievos, kurių priskindavo tėtė ryte bėgdamas maudytis, badmintonas su seseria iki nakties, kai jau dangaus fone nebesimatydavo kamuoliuko, nuotraukų ryškinimas penktadienio naktimis su draugėmis... Ir taip galima būtų be galo. Ką jau kalbėti apie tai, kad iki kokių trejų metų mama mane kūrė man nieko apie tai nenutuokiant, ir apie tokius banalius ir visuotinius dalykus kaip pirmosios, antrosios ir trečiosios meilės bei išsiskyrimai? Visi tie dalykai priklauso ne tik man. Net tada, kai buvau visiškai viena, iš tikrųjų ėjau kitų įmintomis pėdomis, o jūros bangų ošimas vis plovė negerų santykių nuosėdas. Kiekviena mano detalė išmokta ar pasiskolinta, kiekviena patirtis - jau iš anksto pasidalinta. Savo pradžios net negaliu atsekti. Ir ne veltui visos vienišos patirtys, kelionės ir pasivaikščiojimai vėliau (ne tik man) virsta knygomis ar straipsniais laikraštyje - juk tekstas yra ne kas kita, kaip būdas būti su kitais tada, kai objektyviai žiūrint esi vienas.

Ir dar tas atminties klausimas. Susidūrę su mirtimi ar tiesiog susimąstę apie tai, kas bus, kai jų pačių nebebus, žmonės ima kalbėti apie atmintį. Nes tokiomis akimirkomis būna visiškai aišku, kad nei nusipirktų butų skaičius, nei automobilis, nei pačios aukščiausios pareigos neturi jokios išliekamosios vertės. Ir nepadeda išlikti. Lieka tik atmintis: „Gal ir užmirši, bet leisk man pasakyti tau, kad kažkas ateityje mąstys apie mus“, - rašė Sapfo septintame amžiuje prieš mūsų erą. Apie mus mąstys - ką padaryti, kad apie mus mąstytų? Nusifotografuoti? Parašyti „Romeo ir Džuljetą“? Pasistatyti paminklą? Ieškodama citatų apie atmintį, internete radau jau seniai pasibaigusio kažkokio universiteto studentų filosofijos seminaro blogą, kuriame diskutuojama štai tokiu klausimu: „Atrodo, labai sureikšminama tai, kad turi palikti žymę pasaulyje ir kad tave atsimintų. Kodėl? Kodėl žmonėms tai taip svarbu? Kodėl tai, kaip mes veikiame ateities pasaulį, mus taip smarkiai veikia? Bet jei tavęs ten nebus ir tu to nepamatysi, tai kokia prasmė?“ Nereikia nė sakyti, tame bloge atsakymo nebuvo. Bet jis pats liko kaip minties pėdsakas virtualioje atmintyje, ir apskritai visas internetas dabar yra labiausiai mūsų pripėduota atminties saugykla – pripėduota, sąmoningai ar nesąmoningai tikintis, kad „kažkas ateityje mąstys apie mus“.

Tad jau seniai žmogui žinoma, kad atmintis - tai vienintelis būdas išlikti, kad ir kaip menkai paguodžiantis. Nieko daugiau nėra, tik didesnio ar mažesnio žmonių tinklo sandūrose likęs tavo vardas. O lieka jis ten, anot Golemano, todėl, kad vienų žmonių patirties pamokos ir pagalba kitiems yra geriausias būdas rūšiai išlikti. Visi vienas kitą kuria. Tai lyg uždaras ratas, besisukantis tik tam, kad patvirtintų savo paties reikalingumą, vis tikintis, kad kažkur pavyks nuriedėti.

Tačiau jeigu mes esame vienas kito atspindžiai, jei visi vienas kitą kuriame, tuomet šiais metais gyvenimo pagrindus išklibinusi ekonomikos krizė ir jos sprendimo metodai ima atrodyti kitaip. Netgi mąstant vien apie pinigus, liberalizmo idėja, kuria, kaip suprantu, vadovaujasi Lietuvos politikai, neatlaiko kritikos. Pavyzdžiui, jei koks nors man visai nepažįstamas žmogus netenka darbo arba jam sumažinama alga ar pensija, man niekaip negali būti „geriau“, nes jis nebegali kažko nusipirkti, tuomet į valstybės biudžetą nepatenka pridėtinės vertės mokestis, tuomet jau ir man nebėra iš ko mokėti algos, o be to, tam žmogui nebereikia to, ką kuriu aš. O kur dar visos tos nepastebimai mus veikiančios nuotaikos ir labai pastebimai veikianti nusivylusiųjų agresija? Nėra tokio dalyko kaip ne tau skambinantis varpas (jei prisiminsime Hemingway'ų).

Kitaip nei skelbia liberalizmo ir individualizmo ideologija, netgi tau pačiam naudingesnis gali būti priešingas mąstymas ir elgesys. Ką tik perskaičiau įrodymą. Gruodžio 6 d. vieno svarbiausių Britanijos laikraščių „The Guardian“ kultūros priede „The Observer“ ir fotografijai skirtame žurnale „The British Journal of Photography“ išspausdintos Rimaldo Vikšraičio parodos Londone recenzijos. Žinoma, lietuviams gali nepatikti, kad būtent Vikšraičio „Pavargusio kaimo grimasos“ pateko britų spaudos akiratin, bet „The Observer“ straipsnio autorius Seanas O'Haganas labai aiškiai skiria menininko viziją nuo tikrovės ir neteigia, kad fotografijose matome tikrąją ar visą Lietuvą. Šiek tiek žinant, kaip veikia Britanijos kultūros virtuvė, pats faktas, kad tokiuose leidiniuose rašoma apie lietuvio parodą, prilygsta stebuklui. Paprastai net kukliausią informaciją apie Lietuvos kultūros reiškinius paskelbti kokiame nors bent kiek padoresniame Londono leidinyje yra labai sunku. Jie turi visko per daug, kad galėtų smulkintis. Tad recenzija apie Vikšraičio parodą yra didelis įvykis.

Tačiau netgi turint omenyje intriguojantį (bent jau britams) Vikšraičio fotografijų objektą, tai nebūtų įvykę, jei nebūtų prisidėję kiti (taip pat jei jis nebūtų pačiame svarbiausiame Arlio fotografijos festivalyje šiemet gavęs premijos). Reikėjo, kad šio neįgalaus fotografo darbų spausdinimu daug metų rūpintųsi Antanas Sutkus, reikėjo, kad juos kažkas rodytų užsienio kuratoriams ir fotografams, kad nuvežtų, kad eksponuotų. Ir štai dabar renginių ir vaizdų perpildytame Londone atsirado žmonių, sakančių, kad Lietuvoje irgi gali būti sukurta kažkas įdomaus.

Šis įvykis, kurį galima priskirti kalėdinių istorijų žanrui, sugrąžina tikėjimą ne tik pačia Antoine'o de Saint-Exupéry mintimi, bet ir joje užkoduota išvada: kad ir kiek būtume įsitikinę savo pačių unikalumu ir verte, viskas, ką darome, kas esame ir ką turime, yra prasminga tik tiek, kiek tai padaryta kitiems. Labai paprasta. Linkiu stebuklingų Kalėdų...

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

TbzYkQNLiPPALwo, 2011-12-01 13:00

Is that really all there is to it beacuse that'd be flabbergasting.

Giedrė, 2010-01-24 21:13

puikus puikus tekstas

Alma B., 2010-01-06 15:08

LIKE

Andrius, 2010-01-05 14:05

Straipsnis dvelkia truputį depresija,truputį viltimi.Autorė galėjo tiesiogiai pasakyti,kad mes vienas kitą programuojame ir sąmoningai ir nesąmoningai.Didžiausia dalis programų pareina iš tėvų ir protėvių.Dalis iš draugų ir visos kitos aplinkos.Mus suformuoja visuomenė.Ji pririša mus begalėmis raiščių.Iš budizmo mokymo yra toks pasakymas: išmok mokslą ir pamiršk...išstudijuok kelią ir surask savo.Gal vertimas ir neįtaigus,bet esmė manau aiški.Tai puikiai galima pritaikyti raiščiams su visuomene nutraukti.Ryšiai buvo ir bus reikalingi,nes tai mūsų tobulėjimo terpė,o raiščius reikia nutraukti,nes tai mūsų nelaisvė. Autorė teisingai rašo,kad lietuvio vidaus tikrumas reiškiasi tik Lietuvoje (aišku tik tiems,kas neapsinuodijęs alkoholiu :-) ). Visa tai yra todėl,kad mes labiausiai susirišę su ta aplinka,kurioje ilgiausiai gyvenome.Mes labiau jaučiame tą aplinką ir tai aplinkai gyvai atsiliepia mūsų vidus.Ir vakaruose ir rytuose galima surasti savų "netikrumų".Tikriausi esame ten kur augome.Atsirišę nuo visuomeninių raiščių,mes galime savo ryšius užmegsti bet kur,puikiai jausdami kitų žmonių,visuomenių "tikrumą".Tuomet tik su tikrais žmonėmis norisi palaikyti ryšį,norosi gyventi tikrai, tyra siela, blaiviu protu ir jausti vis labiau besiplečiantį sąmoningumą.Yra ir bus tam tikra visuomenės dalis,kuri vis dar norės "kiaulėti".Bet tai jų laisvas pasirinkimas.Kurie šito nenori,ar jau nebenori,tai visada ieškos tiesos.Aišku klaidų bus ir nieko čia blogo.Tiesiog auginti savyje reikia besąlyginės meilės jausmą,kuris po truputį ir išves į teisingą kelią jums.Tuomet išbarstytos asmenybės gabaliukai vėl susiklijuos į vientisą fraktalą.Koks mūsų vidus,tokia mūsų aplinka. Tai visi žino,bet ar visi tuo gyvena? Pradžioje yra tiesa ir sąžinė.Tai tarsi pimoji pakopa. Toliau pakopos atsiranda pačios.Tai optimizmas, sąmoningas mąstymas,išmintis,meilė,vėliau džiaugsmas,toliau ramybė ir palaima,na jei tiek pasiekėte,tuomet belieka pasiek

hiacintas, 2010-01-03 21:13

tiesiog supratau kodel Agnei jos egzistencija vien nesusipratimas ir nuobodulys, jei ji apie Londona raso kaip apie Balbieriski.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti