Albinas Kėleris (Pozdnyševas). J.Miltinio teatro nuotrauka Triukšmingos Rusijos teatro gastrolės užgožė visus rudeninio lietuviško teatro įspūdžius. Nieko keista, kad žiūrėdamas gerus užsienio spektaklius nevalingai imi nuogąstauti dėl saviškių: kodėl neįvyksta lauktas teatro ir žiūrovų susitikimas, kodėl svetimo teatro potyriai gerokai stipresni? Be kelių pavienių išimčių peršasi atsakymas, kad mūsų spektakliai, kad ir kaip stengtųsi būti čia ir dabar, egzistuoja belaikėje ir beorėje erdvėje, kurią kaip tikrovę susikuria menininkai.
Žinoma, „Auksinės kaukės“ laureatų spektakliai galbūt ir nelygintini su lietuviškais. Jie gimė iš Rusijos teatro konteksto, puikiai žinant, ko scenai trūksta ir ko joje per daug. Be to, žavesio, pavyzdžiui, Ūkio banko teatro arenoje rodytiems Levo Erenburgo „Audrai“ ir Alvio Hermanio „Šukšino istorijoms“, suteikia ne tik kūrybinės asmenybės - aktoriai ir režisieriai, bet ir mokykla, apskritai teatrinė kultūra. Ji, pasirodo, anaiptol nesumenko per pastaruosius...
|