Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Realiai išgyventa drama


Premjera


7MD informacija

Share |
Lapkričio 3, 5, 17, 18 ir gruodžio 3, 4 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje salėje įvyks spektaklio „Vienos krūties istorija“ premjera. Pagal to paties pavadinimo žurnalistės Erikos Umbrasaitės autobiografinį romaną sukurtoje dramoje atskleidžiama jaunos moters kova su netikėtai ją užklupusiu vėžiu.

Artėjant premjerai kalbiname spektaklio kūrybinę komandą - režisierių Artūrą Žukauską, aktorę Eglę Mikulionytę, scenografę Giedrę Brazytę, kompozitorių Antaną Jasenką.

 

Artūrai, kuo Jus sudomino romanas, kad pasiryžote statyti spektaklį?

 

Artūras Žukauskas: Perskaitęs knygą suvokiau, kad tai knyga ne apie vėžį, o apie žmogaus dvasinę evoliuciją, savo sielos įsiklausymą, savo paskirties gyvenime suvokimą. Tai tikra, neišgalvota istorija; čia nieko negali pridėti nuo savęs, interpretuoti ar bandyti kažkokiu būdu kitaip režisuoti gyvenimo įvykius. Paradoksalu, bet nelaimė, sužalodama kūną, priverčia išgirsti sielą. Todėl ir mūsų spektaklis yra apie žmogaus atradimą, kad reikia gyvent, ir suvokimą, kad viskas, kas materialu ir paviršutiniška, yra laikina.

 

Kaip įvardytumėte savo kuriamo teatro pobūdį?

 

A. Ž.: Tai intymumo teatras. Nereikia bijoti sielos nuogumo, juk siela yra tikrasis, pats gražiausias žmogaus veidas. Tačiau tai jokiu būdu nėra sielos striptizas, nes žmogus gimsta vienas, serga vienas, miršta irgi vienas.

 

Kodėl pasirinkote didžiąją salę, kuri jau savaime sukuria sąlygišką pasakojimo iliuziją? Ar distancija tarp žiūrovo ir aktorės neslopina išpažinties intymumo?

 

A. Ž.: Pirmiausia „Lėlės“ teatro scena nėra tokia didelė. Ji panašaus dydžio kaip Nacionalinio mažoji. Aktorė, stovinti viena scenos viduryje, sukuria ne vienatvės, o vieno žmogaus dideliame pasaulyje iliuziją. Be to, daugelyje scenų veikia trys moterys (aktorės Sonata Visockaitė, Aušra Štukytė, Rasa Kulytė). Jos yra ir gydytojos, ir ligonės, ir draugės, ir nepasiekiamos filmo herojės, ir sociumo, netgi ligos personifikacija.

 

Egle, kokią naują patirtį šis vaidmuo Jums atvėrė? Koks Jūsų asmeninis santykis su kuriama heroje?


Eglė Mikulionytė: „Vienos krūties istorija“ - ne išgalvota, o realiai išgyventa. Romano autorė drąsiai, su humoru, lengvai dovanoja visiems savo asmeninę patirtį. Spektaklis, kurio inscenizaciją parašė režisierius A. Žukauskas, - tai kitas žvilgsnis. Mano, kaip aktorės, užduotis - išpildyti savo misiją prieš žiūrovus. Gailestis, ironiška distancija, moteriškas solidarumas - visa tai man svarbu. Malonu, kad kūrybinė grupė kaip kumštis. Dirbti su scenografe Giedre Brazyte, kompozitoriumi Antanu Jasenka, aktorėmis Sonata Visockaite, Rasa Kulyte, Aušra Štukyte, šviesų dailininku Vytautu Jančiausku, garso operatoriumi Paulium Aškelavičiumi be galo įdomu.


Giedre, ar susidūrėte su sunkumais, kurdama scenografiją spektakliui, kurio centre - aktorinė vaidyba? Turbūt teko varžyti vaizduotę ir apsiriboti minimalistiniais sprendimais...

 

Giedrė Brazytė: Dailininko vaizduotės niekas negali suvaržyti, ją gali apriboti tik techninės ar finansinės galimybės. Teatro istorijoje yra nemaža pavyzdžių, kai scenografija nedominuoja arba sprendimas susiveda į labai minimalius ženklus. Minimalus sprendimas nėra fantazijos nebuvimas. Juk įdomu tuomet, kai vienas daiktas, nekeisdamas savo pavidalo, gali virsti iškalbinga prasmių virtine. Šviesa scenoje - taip pat scenografijos dalis, kurianti atmosferą.


Antanai, spektaklio muzikinis takelis - lyg iš siaubo filmų, spektaklio atmosferai tai suteikia kinematografiškumo. O garsiniai „permušimai“, groteskiški akcentai (pvz., zyzianti musė) - ar tai ne depresijos, baimės, pamišimo ženklai?

 

Antanas Jasenka: Autorė iškelia socialinio pobūdžio problemą. Daug žmonių arba tiesiogiai, arba per artimuosius palietė ši baisi liga. Jie išgyvena, susitaiko, myli, nekenčia... Mūsų spektaklio herojė eina tuo pačiu keliu, bet kiek kitaip nei dienoraščio autorė. Eglės kuriamos herojės tikslas - patirti dvasios išlaisvinimą. Tai svarbiausia. Tai yra nuoroda, kokia muzika turi būti šiame spektaklyje. Todėl spektaklis nėra depresyvus, muzika taip pat. Stengiuosi neiliustruoti draminės linijos, bet kartais ją paryškinti būtina. Ir kartais reikia suteikti grotesko, jei to reikalauja draminės situacijos. Mūsų spektaklis prasideda filmo žiūrėjimu. Iš pradžių jį žiūri personažas, o kiek vėliau mes stebime visumą lyg filmą. Filmas - tai kelias. Tad ir mano kurta muzika šiam spektakliui turi tokį siekį - sukurti žiūrovui kelionę...


Kalbėjosi Vilmantas Juškėnas

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30

Versija spausdinimui

Komentarai

cYPlfNUwcxheA, 2012-03-16 21:03

consciously listen to your own bitaehrng, if it helps to start with intentionally breath louder than usual, inhale deep through your nose, and blow out of your mouth not fast just hard.and the really difficult bit, look at the blackness on the inside of your eye lid, sounds odd, and is extremely difficult especially if you have a vivid imagination like me but with practice it works, don't let any images enter your head,totally clear everything from your mind, when you are thinking about nothing, no mental images or thoughts, and the only thing you can hear is your bitaehrng your pretty much there, do that for a while if you can maintain it you enter what i can only describe as a at peace statethis is how i meditate and i have kind of developed this method myself (it may have been done before) im sure there will be other methods out therehope this helpexperience

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti