Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Nauji pjesių kūrėjų vardai


Prasideda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė '09“


7 MD

Share |
Lapkričio 3-7 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė '09“ pirmasis etapas. Jo metu žiūrovai išvys lietuvių dramaturgijos konkursą laimėjusių pjesių skaitymus, eskizus, scenas.



Iš konkursui atsiųstų kelių dešimčių draminių veikalų komisija atrinko aštuonias septynių autorių pjeses. Tai Juliaus Kelero „Taksi numeris penki“ (taip pat išrinkta geriausia kalbos taisyklingumo ir stilingumo požiūriu) ir „58 sapnai“, Gintaro Grajausko „Brunonas ir barbarai“, Lauros Juknytės „Sudie, idiotai!“, Skirgailės Buklytės „Motinų darbas“, Birutės Mar „Unė“, Virgilijaus Veršulio „Spektaklis“ ir Ingos Žebrauskaitės „Tavo vasaros moteris“. Naujausias lietuviškas pjeses publikai pristatys režisieriai Yana Ross, Albertas Vidžiūnas, Birutė Mar, Algimantas Pociūnas, Arvydas Kinderis, Linas Mikuta ir Aidas Giniotis.

 

Supažindiname su konkurso laureatais, klausdami, kodėl jie rašo teatrui.

 

Julius Keleras: Jei rašai bent kiek išmanydamas, o dar įsivaizduodamas ir tikėdamas, kad rašai teatrui, tuomet greičiausiai tai skirta teatrui. Greičiausiai. Tik tas įsivaizdavimas bei tikėjimas neišvengiamai privalo būti toks stiprus kaip bent jau pusė Ignalinos atominės. Tas „tai skirta“, žinoma, yra labai trapus: juk gali paaiškėti, kad dialogais surašyti tekstai tėra tik žaliava, ypač jei dar esi tik pradinukas šiame žaidimų lauke. Ir vis dėlto skaitydamas, dažniausiai angliškai, daug draminių ir kritinių tekstų, skirtų teatro problemoms, žiūrėdamas spektaklius ar jų įrašus bei bendraudamas su teatro žmonėmis, savo abejones gali pasitikrinti ir, kaip dabar mėgsta sakyti funkcionieriai, „patvirtinti ar paneigti“. Haroldas Pinteris yra sakęs, kad kiekviena jo parašyta pjesė buvo tam tikros rūšies nesėkmė ir kaip tik dėl to, baigęs vieną tokią, jis imdavosi kitos. Veiksmas, vizualumas, sceniškumas, teatrališkumas yra labai svarbūs, bet tiek pat ir diskutuotini dalykai. Šiuolaikinės kanoninės teatro figūros - Eugêne'as Ionesco ir Samuelis Beckettas - iš pradžių buvo laikomi absoliučiai nesceniškais autoriais, o vienas iškilus režisierius yra sakęs: „Aš galiu jums pastatyti pjesę iš telefonų knygos. Ir jūs raudosite.“ Tekstas, kaip ir žanras, yra susitarimo reikalas. Svarbiausia - įtikinti.


Gintaras Grajauskas: Rašau ne tik teatrui, nors ne vienas literatūrologas yra atkreipęs dėmesį, kad tiek mano eilėraščiuose, tiek prozoje dramaturgija labai ryški. Manau, jie neklysta - man visąlaik įdomu pasakoti istoriją. Ne herojinį epą su batalinėmis scenomis, o veikiau mikrodramą. Iš pirmo žvilgsnio gal net bereikšmę, nieko nenulemiančią - tiesiog konstatuojančią: yra taip. Kažką panašaus į japonišką haiku, kur trijose eilutėse atsiveria viso gyvenimo esmė, visa apimantis suvokimas. Dramose kiek kitaip - ten tų mikrodramų visa virtinė. Bet principas, mano supratimu, labai panašus.


Laura Juknytė: Tiesą pasakius, niekada negalvojau rašyti teatrui, televizijai, kinui ar dar kam nors. Mano visi užrašai, mano kūryba yra skirta „kitam“. Tad visiškai nesvarbu, ar tai teatras, ar kita meno rūšis. Turiu prisipažinti, kad niekada nerašau dramos ar pjesės kaip literatūrinio teksto. Visada rašau tekstą būsimam spektakliui. Tai nereiškia, kad jis kada nors išvys sceną, tiesiog berašant privalu tikėti, kad jis įvyks. Netikiu pjese, kaip literatūros kūriniu, - nieko nėra nuobodžiau, kaip skaityti pjeses. Pjesė - tai lyg kino scenarijus. Juk niekas neskaito kino scenarijų, išskyrus tuos, kurie vienaip ar kitaip su jais dirba. Tad mano pjesės yra nebaigti spektakliai mano galvoje, tuos spektaklius reikia užrašyti, kad vieną dieną jie pasibaigtų ir kad kažkas „kitas“ galėtų juos matyti, mylėti, nekęsti. Šiandien neišgirstumėt mano pjesės, jei ne teatro laboratorija „Atviras ratas“. Pernai jie surengė skaitymą, o vėliau ir pastatė mano „giminaičio“ Lauryno Juknos pjesę „Pabėgimas į Akropolį“. Pasitarusi su Laurynu, nusprendžiau ir aš pasiūlyti jiems medžiagą, kuri vadinasi „Sudie, idiotai!“. Manau, ši jauna kuriančių žmonių (aktorių, kompozitorių, dramaturgų, režisierių) komanda, vadovaujama režisieriaus Aido Giniočio, išsiskiria iš savo bendraamžių sugebėjimu teatre kalbėti aktualiai, aštriai ir nepaviršutiniškai. Pjesė „Sudie, idiotai!“ bando pažvelgti į pasaulį jauno žmogaus akimis. Tiesa, joje galima įžvelgti panašumų su legendiniu Jerome'o Davido Salingerio kūriniu „Rugiuose prie bedugnės“. Aš nevengiau to panašumo, kai ką pjesėje naudojau sąmoningai, norėdama paryškinti, kad pjesės ir legendinio romano tema - jaunas, maištaujantis žmogus ir jo aplinka - sutampa.


Skirgailė Buklytė: Dramos kūrinio forma valdinga. Ji verčia susitelkti į turinį, nuoseklumą. Nuolatos turėjau sau priminti, kad egzistuoja tik tai, kas sakoma herojų lūpomis. Tačiau drama leidžia kalbėti apie dalykus, kurių nežinai iki galo, kurių negali išprotauti. Visomis išgalėmis noriu išvengti žinojimo. Vis dėlto gražiausia man - dramos žanro tęstinumas. Kad teatro režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, scenografai gali išdidinti, interpretuoti, sutirštinti tai, kas pasiūlyta dramaturgo, o pats dramaturgo asmuo dingsta. Pasirinkau rašyti pjesę, kad suvaldyčiau tam tikrą vidinį chaosą. Bet koks susireikšminimas, rezultatų projektavimas to chaoso sukuria tik daugiau. Meluočiau sakydama, kad nesvajoju pjesės išvysti scenoje, bet tai neturi veikti rašymo proceso.


Birutė Mar: Anksčiau atrodė, kad mano rašymas (poezija, esė, kelionių dienoraščiai) su teatru niekad nebus susijęs. Tik vėliau ėmiau kurti dramaturgiją savo spektakliams - tikriausiai todėl, kad vaidindama scenoje kitų dramaturgų kūrinius jau kažko išmokau - scenos dėsnių, teksto ir veiksmo santykio. Kadangi kol kas pjeses ar scenarijus dažniausiai į sceną perkeliu pati, tad pačiai „neskausminga“ keisti tekstą ir scenų dramaturgiją ligi pat premjeros. Kai užrašai tekstą popieriuje, jis regisi vienaip, o repetuodama matai, kad žodžių turi likti tik tiek, kiek būtina. Naujoji pjesė „Unė“ - apie efemerišką ir magišką, trapų ir negailestingą teatro pasaulį, kurį mes, jį kuriantys, kažkodėl pasirinkome, jo nepaliekame, mylime. Kažkodėl dedamės skirtingų personažų kaukes, kad galėtume atsiverti, būti tikraisiais savimi. Paradoksalūs ir tikslūs žodžiai apie tai iš Ingmaro Bergmano „Personos“: „Scenoje vaidindama tu ilsėjaisi. Tai buvo pasiteisinimas, kad kiti vaidmenys (vaidmenys tikrovėje) buvo vaidinami paviršutiniškiau.“ Ir dar: man labai artimi Bergmano žodžiai apie teatrą, kuriuos ištaria filmo herojus, teatro direktorius: „Aš myliu šį mažą pasaulį. Už jo sienų - Didysis pasaulis. Ir jei kartais tam mažam pasauliui pavyksta kokią valandėlę atspindėti tą didįjį, tada mes tarsi geriau jį suprantame, galbūt ir žmonėms, kurie čia ateina, mes duodame galimybę bent akimirkai pamiršti tą sudėtingą pasaulį.“


Virgilijus Veršulis: Rašau ne tik teatrui, rašau ir prozos tekstus. Teatras man yra kaip Mėnulis, o tiksliau - kaip kosmosas. Rašydamas dažnai galvoju apie aktorius, kurie tai galėtų vaidinti, ir režisierius, kurie galėtų tai statyti, bet dažniausiai jie manęs negirdi ir nestato.


Inga Žebrauskaitė: Mano kelias į dramos pasaulį prasidėjo dar mokykloje (beje, toje pačioje, kurioje dabar dirbu), kai dvejais metais vyresnis vaikinas subūrė mokinių trupę ir pastatė šviesios atminties Juditos Vaičiūnaitės „Kasandrą“. Nuo tada ir kilo susidomėjimas drama kaip literatūros žanru. Drama man patraukli tuo, kad primena grynuolį - joje likę tik tai, kas būtina.

 

Ar domitės lietuvių dramaturgija?

 

Julius Keleras: Taip, žinoma, domiuosi. Be to būtų neįmanoma nei rašyti teatrui, nei galvoti, nei kalbėti apie jį. Herkus Kunčius, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, gyvasis klasikas Juozas Glinskis man yra tie autoriai, kurių kraujo grupė gal ir skirtinga nuo manosios, bet meistriškumas neabejotinas, tad yra ką studijuoti. O rašant teatrui – banalu, bet tiesa – būtina mokytis skaityti. Ir lėtai skaityti, daug kartų grįžtant.

 

Gintaras Grajauskas: Domiuosi. Kartais net ne iš tikro poreikio, o tiesiog iš reikalo – dirbu Klaipėdos dramos teatro literatūros dalies vedėju, tad padėtis įpareigoja.

 

Laura Juknytė: Ja domėtis nėra labai sudėtinga – jos nėra daug. Ypač šiuolaikinės. Ši „nacionalinės dramaturgijos akcija“ yra pavyzdys, kad šiandien dar bandoma kažką keisti, jauniems dramaturgams suteikiamas šansas pristatyti save. Juk dramaturgas Lietuvoje paprastai yra vienišas. Taip neturėtų būti. Dramaturgui reikalingas teatras. Tik dalyvaudamas teatriniame procese dramaturgas gali suprasti, ko teatrui reikia ir kas teatrui yra visiškai svetima. Žinoma, kasmet stebint „Versmes“ jau galima diskutuoti apie šios akcijos formas ir būdus, kaip labiau skatinti kūrėjus bendradarbiauti. Juk akivaizdu, kad didžioji Lietuvos teatralų dalis, tie, kurie kuria mūsų teatro įvaizdį ir užsienyje, vis dar skeptiškai žvelgia į šią akciją. Tai rodo ir teatralų nesuinteresuotumą, kad Lietuvoje atsirastų nauji, stiprūs dramaturgai.

 

Skirgailė Buklytė: Jos tiek mažai, kad sunku nepastebėti naujų vardų. Tačiau galimybių susipažinti su naujais tekstais nėra. Pjesės beveik nepublikuojamos, neskelbiamos internete, taigi tenka laukti skaitymų, festivalių ar retų pastatymų.

 

Virgilijus Veršulis: Pasižadu ateityje domėtis.

 

Inga Žebrauskaitė: Lietuvių dramaturgija domiuosi nuo mokyklos laikų. Džiaugiuosi Lietuvos teatrų organizuojamais ilgalaikiais projektais, kurių tikslas, jei nesuklysiu, pritraukti kuo daugiau kūrybingų žmonių.


Parengė Daiva Šabasevičienė

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30

Versija spausdinimui

Komentarai

WtHLciakCCRaTbb, 2012-06-06 07:04

This is both street smart and itnelgleint.

rrhUwqvINpJd, 2011-10-23 10:10

I was raelly confused, and this answered all my questions.

Marija, 2009-11-04 23:12

VALIO!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti