Labai smagu susipažinti su kultūra, kuri yra lyg dar vienas „kultūrų katilas“, nes talpina savyje beveik viso pasaulio tautų paveldo dalelytes. Klezmeriai, nuo amžių buvę keliaujančiais vestuvių ir kitų linksmybių muzikantais, kiekvienoje šalyje sėmėsi to krašto kultūros elementų ir naudojo juos savo muzikoje. Klezmer, hebrajų kalba klei zemer, reiškia muzikos instrumentą. Apie XV amžių pradėjusi plėtotis liaudiškos pasaulietinės (nereliginės) muzikos tradicija žydų kultūroje vadinama klezmorim. Ši tradicija tęsiasi iki mūsų dienų, keičiasi, modernėja. Klezmerių paskirtis buvo groti ir dainuoti žydų liaudies dainas ir melodijas vestuvėse ir kitose liaudies šventėse. Klezmerių orkestrėlio pagrindą sudarydavo smuikas, klarnetas ir kontrabosas arba tūba. Vėliau prisijungė akordeonas, būgnas, trimitas ir vienas kitas nacionalinis Europos tautų instrumentas, pavyzdžiui, cimbolai. Šių dienų klezmerių muzikoje gausu įvairių pasaulio tautų melodijų. Taigi malonu, kad pirmajame Vilniaus klezmerių festivalyje girdėjome labai plačią žydų muzikos panoramą. Nudžiugino klarnetininkas, muzikologas Dmitrijus Slepowitchius, šiuo metu gyvenantis JAV, ir jo „Minsko kapelija“ („The Minsker kapelyje“). Jų repertuaras, sudarytas daugiausiai iš Baltarusijos žydų melodijų, beje, surinktų paties Dmitrijaus folkloro ekspedicijų metų ir atliekamas ypatinga sudėtimi (klarnetas, cimbolai, violončelė), tapo vos ne centriniu festivalio akcentu. Cimbolai, vienas tradiciškiausių Baltarusijos muzikos instrumentų, labai išradingai naudojami šios kapelijos muzikavime.

„Klezmer trio“ iš Danijos su charizmatiškąja dainininke Channe Nussbaum pademonstravo unikalų klezmerių ir kitų muzikinių krypčių junginį. Nuostabiu profesionalumu šią muziką apgaubė akordeono virtuozas Oyvindas Ougaardas, be kurio meistriškumo, išradingumo, entuziazmo ir kūrybiškumo ji nebūtų suskambėjusi taip gražiai.

Žavus jaunų žmonių trio „Klezele“ iš Prancūzijos. Jų instrumentinė, gan intelektualiai naudojama muzikavimo technika atspindi visą klezmerių muzikos esmę: neįprastą įmantrumą, muzikinės stilistikos įvairovę, improvizaciją, vaizduotę, džiugesį ir linksmą nuotaiką. Apskritai, klezmerių muzika dažnai minorinė, tačiau tikrai neliūdna.

Kitas festivalio svečias, pagrindinė jo žvaigždė trimitininkas Frankas Londonas (JAV) pasirodė esąs ne tik klezmeris, bet ir puikus naujojo džiazo atlikėjas, drauge su Arkadijumi Gotesmanu puikiai pagrojęs naują Viačeslavo Ganelino kūrinį „Dialogas“. Beje, jis puikiai įsiliejo ir į „Vilniaus klezmerių“ orkestrą šalia jo trimitininko Valerijaus Ramoškos.

Festivalyje skambėjo ne vien tradicinė klezmerių muzika. Berlyno Yddish choras, vadovaujamas Jossifo Gofenbergo, dainavo Europos žydų dainas. Pranciškonų vienuolyno kiemo erdvė vieną vakarą buvo skirta Viačeslavo Ganelino kūrybai, o kitą čia skambėjo Rafailo Karpio ir Lioros Grodnikaitės atliekamos prieškarinio žydų teatro repertuaro dainos bei Galinos Libenštein dainuojamos populiarios žydų melodijos. Buvusi garsaus Vilniaus žydų ansamblio „Fajerlech“ solistė šiuo metu gyvena Izraelyje. Šioje programoje išgirdome ir kelias Vilniaus žydų dainas. Solistams akomponavo pianistas Leonidas Dorfmanas ir smuikininkas Borisas Kirzneris, kurį pastebėjome jau pirmajame festivalio koncerte su Vilniaus klezmeriais.

Išradingai buvo pasirinktos koncertinės aikštelės, susijusios su žydiškomis Vilniaus vietomis, vis dar alsuojančiomis ta dvasia. Tik buvo gaila, kad puikūs svečių kolektyvai koncertavo ne pagrindinėje scenoje ir nelabai patogiu laiku – 12 ir 16 valandą. Vidury darbo dienos tikrai ne kiekvienas, net ir labai norėdamas, galėjo juos išgirsti ir pamatyti. Kita vertus, dieną šurmuliuojantis miestas ypač žavi turistus. Organizatoriai labai išradingai kompensavo šį trūkumą. Baigiamasis koncertas vyko pagrindinėje festivalio scenoje, Pranciškonų vienuolyno kieme, ir buvo pavadintas „Klezz session“ – į sceną kopė visi festivalio kolektyvai – pradžioje atskirai, o vėliau visi drauge. Daugybė muzikantų, tarp jų ir „Vilniaus klezmeriai“, sudarė didžiulį gaivališką tradicinės žydų muzikos orkestrą.

Negaliu nepaminėti unikalios dainininkės ir etnoinstrumentininkės iš Kanados Judithos Cohen, kuri paliko tikrai didžiuli įspūdį, išsiskyrė autentiškumu, senosios etnokultūros žinojimu ir ryškia liaudiško atlikimo maniera. Ši menininkė, dainuodama a capella arba pritardama senoviniais žydų styginiais, pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais, pademonstravo žydų dainų tikrąjį grožį be jokių pašalinių efektų, padainavo litvakų ir pasaulio žydų dainų. Gaila, kad jos neišgirdome ir nepamatėme klezmerių festivalyję, kurį ji būtų tikrai labai papuošusi, juolab kad pagrojo ne vieną klezmerių repertuaro melodiją. Tačiau man teko didžiulė laimė pamatyti J. Cohen Vilniaus rotušės scenoje, Litvakų kongreso baigiamojo koncerto metu.

Pirmasis klezmerių festivalis Vilniuje – gera pradžia. Ar tuo bus pradėta tradicija, nežinia, tačiau tai, kas įvyko, buvo gražu ir paliko nemažą pluošta gerų emocijų. Belieka palinkėti vienos žydų dainos žodžiais – grok, klezmeri, grok.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.31 (860), 2009-09-04