Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ 2009

Tikras kinas niekad nesensta


„52 savaitės“ tęsiasi


7MD informacija

Share |
„Metropolis“
Rugpjūtį į „Skalviją“ persikelia Jono Meko menų centro Vilniuje inicijuotas ir Jono Meko ir amerikiečių kino istorikų bei kritikų sudarytas kino klasikos ciklas „52 savaitės“. Tai programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Iki pat Naujųjų kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį „Skalvijoje“ bus galima pasižiūrėti svarbiausius ir įsimintiniausius kino istorijoje filmus. Štai tik kelios priežastys, kodėl juos pasižiūrėti būtina.

1. Todėl, kad Macko Sennetto komiškų filmų programa (rugpjūčio 6 d. 19 val.) atskleis, kaip formavosi amerikiečių komedijos ypatybės, tai, kas iki šiol vadinama slapstick, akivaizdžiai parodys, iš ko sėmėsi įkvėpimo amerikiečių burleskos kūrėjai, kaip netikėta situacija tampa komedijos ašimi. Būtent Mackas Sennettas (1880–1960) kartu su Thomu Ince’u ir D.W. Griffithu amerikiečių kiną po 1914 m. pavertė menu. Jo studija „Keystone“ buvo įsikūrusi buvusiose arklidėse. Todėl kartais konkurentai paniekinamai kalbėdavo apie „Senneto arklides“, kuriose gausu jaunų, nepadoriai apsinuoginusių gražuolių. Savo komedijose jis stengėsi rodyti kuo daugiau judesio. Netrukus Sennetto filmukuose svarbiausia ir laukiamiausia tampa gaudynių scena. Visi vejasi visus – garsieji policininkai („Keystone Cops“), gaisrininkai, žavios maudynių mėgėjos („Bathing Girls“) ir įtartini vyrukai bei įvairūs gyvūnai. Dažniausiai jie už ko nors užkliūva, ant ko nors paslysta, griūva. Tarkime, ant banano žievės. Sutikite, kad tai iki šiol juokinga. Programą sudarys septyni 1913–1916 m. sukurti filmai. Tarp jų ir filmai apie dar iki galo netapusio garsiuoju valkata Čarliu Charleso Chaplino personažo nuotykius. Chaplino ir Sennetto keliai netrukus išsiskyrė, bet jis liko vienu didžiojo komiko mokytojų. Sennettas atrado ne tik Chapliną, bet ir Busterį Keatoną, Mabel Normand, Glorią Swanson ir net Bingą Crosby.

 

2. Todėl, kad Alano Crosslando filmo „Džiazo dainininkas“ („Jazz Singer“, 9 d. 21 val.) premjera, įvykusi Brodvėjuje 1927 m. spalio 6 d., yra oficialiai laikoma garsinio kino pradžia. Jame pirmąkart buvo galima išgirsti dialogus ir natūraliai kalbantį žmogų. Prie filmo sėkmės prisidėjo pagrindinį vaidmenį sukūręs Alas Jolsonas – tuomet vienas populiariausių estrados dainininkų pasaulyje. 1886 m. Sankt Peterburge gimęs Jolsonas buvo žydų emigrantas, kuris išgarsėjo kaip džiazo dainininkas, visada pasirodantis scenoje juodai nugrimuotu veidu. Todėl filme pasakojama istorija apie kantoriaus sūnų, kuris nori tapti džiazo dainininku, ne tik suteikė autentiškumo pojūtį, bet ir žadino masinės publikos smalsumą. Po šio filmo sėkmės didieji amerikiečių kino koncernai nusprendė investuoti į garsinį kiną.

 

3. Todėl, kad „Poeto kraujas“ („Le Sang d’un poete“, 13 d. 21 val.) yra ryškus beveik išnykusio grynojo poetinio kino pavyzdys. Šiuo filmu 1930 m., gavęs mecenato paramą, pagaliau laisvai kine pasireikšti galėjo poetas Jeanas Cocteau. Jis perkėlė į filmą ir išplėtojo savo eilėraščių, piešinių, pjesių motyvus, kurie nuolat persekiojo menininką. Skraidantys angelai – paaugliai, tobuli juodaodžių kūnai, moterys-skulptūros, viešbučių labirintai ir stebuklingi veidrodžiai iki šiol paklausūs ne tik poetiniame kine.

 

4. Todėl, kad „Tautos gimimas“ („Birth of a Nation“, 16 d. 19 val.) pradėjo tai, kas dabar vadinama kino meno raida. 1915 m. Davidas W. Griffithas (1875–1948) sagoje apie dvi šeimas, kurių likimus dramatiškai paveikia JAV pilietinis karas, ir apie kukluksklano atsiradimą įvairius ankstesnių kino kūrėjų atradimus pavertė meninės išraiškos priemonėmis. Filmas pasižymėjo iki tol nematytomis masinėmis scenomis, išraiškingais stambiais planais, meistriškai kuriama įtampa, nuoseklia naracija, dinamišku montažu ir t.t. „Tautos gimimas“ buvo savotiška to meto kino galimybių enciklopedija, iš kurios mokėsi visi. Didžiulė finansinė daugiau kaip dvi valandas trunkančio filmo sėkmė ir milžiniškas pelnas įtikino Amerikos bankininkus investuoti į kiną, todėl galima sakyti, kad „Tautos gimimas“ pagimdė ir Holivudą.

 

5. Todėl, kad „Ratas“ („La Roue“, 20 d. 18 val.) yra vienas unikaliausių 3-iojo dešimtmečio filmų. Prancūzų režisierius Abelis Gance’as (1889–1981) buvo vienas pirmųjų prancūzų avangardistų. Tačiau jis ir vienas pirmųjų pabandė rasti bendrus sąlyčio taškus su paprastais žiūrovais. Gance’as mėgo judesį, pasimėgaudamas filmavo dirbančias mašinas ir, žinoma, traukinius. Režisierius nufilmavo šią „geležinkelio simfoniją“ apie akląjį garvežio mašinistą Sizifą tuomet dar neįprastu ritmu ir vienas pirmųjų panaudojo subjektyvią judančią kamerą. 9 valandų trukmės filmo variantas pasirodė 1923 m., vėliau jis buvo sutrumpintas.

 

6. Todėl, kas Fritzo Lango „Metropolis“ (23 d. 20 val.) yra pirmoji antiutopija, kuri nulėmė visos mokslinės fantastikos filmų stilių. Filmas nukelia į ateitį. Žmonės gyvena milžiniškuose dangoraižių miestuose, kuriuose klesti modernios technologijos. Tik valdovai gyvena aukštai, o darbininkai – po žeme. Filmo idėja buvo parodyti, kad žmogiškumas gali nugalėti visas kliūtis. Akivaizdžių „Metropolio“ pėdsakų iki šiol galima rasti ir Ridley Scotto, ir Luco Bessono, ir daugybės kitų režisierių filmuose apie niūrų rytojų ir dirbtinius žmones. 1927 m. sukurtas filmas buvo pirmoji europietiška „megaprodukcija“, masinėse scenose dalyvavo dešimtys tūkstančių statistų. Kartu šis filmas žymi pirmosios ir iki šiol garsiausios vokiečių kino srovės – ekspresionizmo – pabaigą.

 

7. Todėl, kad Carlo Theodoro Dreyerio filme „Vampyras“ (27 d. 19 val.) sukurta ypatinga magiška atmosfera, kurios poveikį patyrė dauguma skandinavų kino kūrėjų. Filmas veikia iki šiol ir ne tik vieną didžiausių Dreyerio gerbėjų Larsą von Trierą. 1932 m. pasirodęs filmas apie vampyrą, kuris, padedamas gydytojo, terorizuoja kaimynus ir keliautoją Grėjų, pirmiausia nustebino savo keistu poetiškumu, kuris gimsta iš šviesos. Filmo kūrėjai norėjo parodyti, kaip tikrovė keičiasi priklausomai nuo to, kaip mes ją suvokiame. Filmas buvo kurtas realiai egzistuojančiuose interjeruose, dauguma aktorių – neprofesionalai.

 

8. Todėl, kad „Kuolas už elgesį“ („Zero de conduite“, 30 d. 21 val.) – pirmosios kultinės kino figūros Jeano Vigo filmas. „Atalantos“ autorius mirė jaunas ir paliko vos kelis filmus. Vigo buvo anarchisto sūnus, vaikystę jis praleido internatuose. „Kuolas už elgesį“ taip pat kupinas anarchistinės dvasios. Tai satyra ir apie mokymo sistemą, ir apie mokytojus, ir apie bet kokios prievartos slogutį. Filmo herojai yra internato mokiniai ir mokytojai. Mokytojai yra šlykštūs, mokiniai bando maištauti. Maišto dvasia, be abejo, prisidėjo prie to, kad 1933 m. sukurtas filmas Prancūzijoje buvo uždraustas iki pat 1945-ųjų. Jis tapo vienu mėgstamiausių François Truffaut ir visos kino istorijos eigą pakeitusios prancūzų Naujosios bangos filmų.

 

Parengė Ž. P.

 

*  *  *

 


„7 meno dienos“ Nr.30 (859), 2009-07-31

Versija spausdinimui

Komentarai

k, 2014-03-15 18:28

Šiaip jau Alas Jolsonas gimęs Seredžiuje, netoli Kauno...

dwpggXaWpTHIP, 2012-01-08 17:37

Thanks alot - your awsner solved all my problems after several days struggling

adler, 2009-08-03 12:37

kai kuriuose saltiniuose Alo Jolsono gimimo vieta nurodomas Seredzius

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti