Tie anekdotai iškilo iš pasąmonės gelmių, kai žiūrėjau Toddo Phillipso filmą „Pagirios Las Vegase“ („The Hangover“, JAV, 2009). Po bernvakario Las Vegase atsibudę trys filmo herojai (Bradley Cooper, Ed Helms, Zach Galifianakis) bus ne tik priversti ieškoti kažkur dingusio jaunojo (Justin Bartha), bet ir pabandyti atkurti, kas atsitiko tą audringą naktį. Nes ryte jie neprisimins nieko. Todėl visas filmas ir yra personažų bandymas susivokti, kas įvyko, atkurti įvykių seką. Kad įvyko labai daug, liudija ir gerokai apniokotas prabangaus viešbučio „liuksas“, ir nežinia iš kur atsiradęs kūdikis, ir gyvas tigras vonioje.

Katastrofiškos pagirios - geras išeities taškas komedijai, kurios herojai (bet kartu ir kūrėjai) su akivaizdžiu malonumu nusimeta visuotinai priimtas ir, manyčiau, ne vienam amerikiečiui už dešimt Dievo įsakymų svarbesnes politinio korektiškumo taisykles. Phillipsas sujungia papročių komedijos ir parodijos elementus, o tai šiuo atveju - išganingas žanrų mišinys. Galima naudotis banaliausiomis (jei norite, archetipiškiausiomis) situacijomis, bet kartu smagiai pasišaipyti iš visko - net per Holokaustą išsaugoto odontologo močiutės sužadėtuvių žiedo, kuris atsiduria ant Las Vegase sutiktos prostitutės bevardžio piršto. Pasišaipyti iš afroamerikiečių ir kinų mafijozų bei įsivaizdavimų apie juos. Iš bukų ir žiaurių policininkų, kurie tuo bukumu didžiuojasi ir jį stropiai perteikia jaunajai kartai. Iš iki gyvo kaulo įgrisusių romantiškų komedijų, kuriamų moterims ir tik moterims, todėl vyrai jose privalo persiauklėti, kaip kad vis dar teberodomų „Mergišiaus praeities vaiduoklių“ personažas. Bet pirmiausia - laisvai ir įžūliai pasityčioti iš šiuolaikinės moralės ir privalomų vertybių. Manau, kad čia ir slypi didžioji šio mažo biudžeto „nepriklausomo“ filmo „be žvaigždžių“ finansinės sėkmės, kurios niekas nesitikėjo, paslaptis. Žinoma, prisideda ir šmaikštūs dialogai, ir spalvingi personažai. Juolab kad Phillipsas nebijo absurdiško ar net siurrealistiško humoro ir situacijų.

Jaunosios brolis Alanas yra neįgalus, tai toks „lietaus žmogus“, kuris gyvena pagal savo taisykles. Nors jam ir uždrausta per 100 metrų prisiartinti prie mokyklų ir kitų vaikų įstaigų ir nors būtent Alanas pripila „seksualinės prievartos“ narkotikų į bernvakario dalyvių alkoholį, jis atrodo pats normaliausias, nes bene vienintelis sugeba refleksuoti tikrovę. Filas yra mokytojas ir sugeba prisitaikyti. Stju yra odontologas, pasmerktas būti amžinai po moters padu: jis turi siaubingą sužadėtinę (Rachael Harris), persekiojančią jį kiekviename žingsnyje (pati geriausia mobiliųjų telefonų antireklama). Jaunikis paprasčiausiai yra joks. Jis rengiasi vesti turtingą merginą ir pasirodo patikimas jos tėvui. Tuo viskas ir pasakyta.

„Pagirios Las Vegase“ - pirmiausia filmas vyrams. Jie to nusipelnė, nes moterys turi romantines komedijas, rožinius romanus, serialus a la „Seksas ir miestas“, joms jau skiriami anksčiau tik į vyrišką auditoriją orientuoti komiksai ir siaubo filmai bei serialai apie policininkus. Įsigilinus, kas liko vyrams? Tik Tomas Cruise'as, Betmenas ir dar keli transformeriai. Todėl „Pagirios Las Vegase“ turi kompensuoti ne vieną pažeminimą. Filmo herojai yra žavūs net ir tada, kai jų paakius puošia mėlynės. Jie baisūs keikūnai, bet necenzūriniai žodžiai jų lūpose skamba visai saldžiai. Jie seksualūs ir ryžtingi. Jie sugeba apginti vienas kitą ir išsipainioti iš keblių situacijų. Ir net po tokių katastrofiškų pagirių vis dėlto suspėti į vestuves, kurios, regis, nė vienam iš jų visai ir nereikalingos. Todėl filmas skamba gana optimistiškai.

Tačiau filmo moterys gali suerzinti ne tik feministes. Joms amžinai kažko reikia iš vyrų, jos nepatenkintos ir egoistės. Tik Heather Graham suvaidinta prostitutė ideali. Nes ji nieko nereikalauja. Visos kitos turi herojams daugybę pretenzijų. Didžiausia, žinoma, yra reikalavimas pagaliau subręsti. Jei nuoširdžiai, esu įsitikinusi, kad „Pagirių...“ personažams tai tikrai negresia. Ir ne tik jiems.

Živilė Pipinytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.25 (854), 2009-06-26