Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Po vyrišku maištu dažniausiai slepiasi kvailumas


Fotografijų paroda „Intymus maištas" „Prospekto" galerijoje


Kęstutis Šapoka

Share |
Dorotea Bylica. Be pavadinimo

Parodoje eksponuojamos dešimties fotografių iš įvairių pasaulio šalių fotografijos. Tokios parodos, ypač jei jose rodoma jaunų autorių kūryba, yra dviprasmiškos vien jau todėl, kad eini jų pasižiūrėti tarsi be išankstinių nuostatų, nes autorių pavardės dažniausiai nieko nesako.

Kita vertus, kartais atsitinka taip, kad nežinodamas konteksto ir vieno(-os) ar kito(-s) autoriaus(-ės) „reitingo", vietinės „istorijos", gali nepastebėti kažko, kas menininko (-ės) gyvenamajame kontekste atrodo labai svarbu ir vertinga, ir ką nors atsainiai pavadinti „niekalu".

Deja, daug informacijos rasti nepavyko, turbūt todėl, kad dauguma autorių dar tik pradeda savo karjerą. Keletą autorių pavyko aptikti įvairiose fotocomunities. Kiek supratau, kai kurios iš jų praktikuoja vadinamąją meninę fotografiją (pvz., Sitara Ibrahimova iš Azerbaidžano arba Prahoje fotografiją studijuojanti Vilma Samulionytė), kai fotografuojama viskas, kas yra įdomu, koncentruojantis į atskiro kadro grožį etc.

Tai, ką mes vadiname šiuolaikine, arba konceptualia, fotografija, propaguoja (iš surastų internete) slovėnė Nataša Košmerl. Jos fotografavimas labiau kryptingas, nesiblaškoma tai ten, tai šen, kitaip sakant, fotografavimą jungia tam tikras leitmotyvas, idėja.

Vis dėlto konkrečiai šioje parodoje, laimė, visos autorės atsiriboja nuo gražių ir tiesiog įdomių akimirkų fiksavimo ir sugeba susitelkti į tai, kas vadinama bendra idėja ar parodos koncepcija, kurią galima pavadinti globalumo, suvienodėjimo ir asmeniškos erdvės, aplinkos, savo (turbūt moteriško) tapatumo šiame kontekste tema.

S. Ibrahimova pozuoja naftotiekio fone, demonstruodama tarybinį gimimo liudijimą ir Lenino atvaizdą, apsirengusi vestuvine (?) suknele, V. Samulionytė iš fotografijų serijos bando pasakoti asmeninę istoriją. Poetine melancholija dvelkiančios N. Košmerl fotografijos netiesiogiai diskutuoja ir su šiuolaikinės fotografijos tradicija.

Apskritai galima sakyti, kad parodoje pristatomos fotografijos nėra nei atvirai antropologinės, tiriamosios, nei surežisuotos, kaip, sakykim, Cindy Sherman, atvirai reklaminės, nėra ir (radikaliai) dokumentinės, jei lyginsime su Orlan ar Nan Goldin kūryba. Kita vertus, parodoje girdėti ir tolimi visų šių „taktikų" atgarsiai (pvz., švedės Kristynos Muller autoportretai skirtingomis šukuosenomis ir makiažu lyg ir sukelia tolimą mintį apie Sherman), taip pat ir Eijos-Liisos Ahtilos, Rineke Dijkstros, Zoe Leonard, Sharon Lockhart ar Wolfgango Tillmanso fotografinio matymo aidai.

Ši paroda kur kas „tylesnė", todėl pasirinktas sėkmingas pavadinimas - triukšmingo ir destruktyvaus maišto, kaip turbūt jį suprastų vyrai, čia nerasime. Pasakojamos iš tiesų gana asmeniškos ir intymios istorijos, ko gero, dažniausiai stengiantis išvengti deklaratyvumo, kliautis subtilesne introspekcija ir jausmine, bet tikrai ne trivialia intuicija.

Simpatiškiausias parodos bruožas tas, kad autorės turbūt bando pažvelgti į save ir savo aplinką be išankstinio nusistatymo. Tai labiau mąslus, o ne konstatuojantis žvilgsnis. Autores supanti erdvė tampa asmeniška, net intymi, bet ne ekshibicionistiška, tokia, kuri leidžia kažką (nu)jausti - nerimą, praeinantį laiką, besikeičiantį kūną. Kelių autorių fotografijose tarsi praeinančios jaunystės simbolis išryškėja rudens motyvas. Tušti paplūdimiai, jaunuoliai, klaidžiojantys po sausais lapais nusėtus miškus, Molly Radecki iš JAV fotografija su cirku naktį (taip pat rudeniniame fone), vienoje Katarinos Bričkovos iš Slovakijos fotografijoje fone gulinti sena moteris...

Kita vertus, toks „tylus" parodos formatas gali reikšti ir tai, kad daugelis autorių dar nėra suformavusios aiškaus ir estetiškai motyvuoto pasaulėvaizdžio, tą liudija ir minėti žymesnių kolegų fotografijų atgarsiai. Žinoma, čia turbūt svarbus ir fotografių amžius, nes estetinę motyvaciją formuoja gyvenimiška patirtis. Todėl ir kai kurių fotografių požiūrį į tapatumo, globalumo problematiką galbūt kartais veikia atitinkamos kultūrinės klišės.

Kad ir kaip būtų, labiau įsigilinus paroda tikrai sukelia savotišką sumaištį (gerąja prasme), nes man, kaip tipiškam savimi patenkintam vyrui, sunku suvirškinti visiškai nemaištingą, bet veiksmingą „intymaus maišto" idėją ir formą, juo labiau pripažinti, kad po vyriškomis maišto formomis dažniausiai slepiasi tuštybė.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.21 (850), 2009-05-29

Versija spausdinimui

Komentarai

CweAwOEflhWLd, 2011-06-24 02:27

The forum is a brhigter place thanks to your posts. Thanks!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti