Pirmadienio vakare (27 d. 22.10) LTV2 parodys vieną geriausių visų laikų filmų - Charleso Laughtono „Medžiotojo naktį“ (1955). Tai - vienintelis puikaus britų aktoriaus Laughtono („Henriko VIII gyvenimas“, „Kaltinimo liudininkas“) režisuotas filmas. Kartu ir vienas tų retų kūrinių, kurie iš tikrųjų nusipelnė kultinio vardo. Jis iki šiol žavi sinefilus, siurrealistus, svajotojus, visus poezijai, vaizdų magijai neabejingus žmones. Pagal Daviso Grubbo romaną sukurtas filmas išgarsėjo tik 8-ajame dešimtmetyje, nors jį kuriant dalyvavo vienos garsenybės. Scenarijų rašė legendinis kritikas ir rašytojas Jamesas Agee, filmavo Orsono Welleso „Ambersonų didybės“ operatorius Stanley Cortezas, pagrindinį vaidmenį kūrė Robertas Mitchumas, o Reičel Huper suvaidino Lillian Gish - kino pradininko Davido W. Griffitho filmų žvaigždė.

Filmas perkelia į Didžiosios depresijos laikus. Keliaujantis pamokslininkas Povelas kalėjime susipažįsta su mirti nuteistu turtingų moterų žudiku psichopatu Harperiu ir sužino, kad šis spėjo paslėpti namuose 10 tūkstančių dolerių. Harperis prisaikdino savo vaikus, kad jie niekam nepasakytų, kur. Išleistas iš kalėjimo Povelas veda naivią Harperio našlę, bet ši netrukus ima suvokti vyro tikslus. Tai ją ir pražudo. Dabar patėvis gali terorizuoti vaikus į valias, bet šie pabėga. Juos priglaudžia panelė Huper. Dolerių medžiotojas naktį nori įsilaužti į jos namus...

„Medžiotojo naktis“ - vienas tų filmų, kurių siužetas visiškai neleidžia įsivaizduoti kūrinio, nenusako jo esmės, nes Laughtonas sukūrė keistą makabriškos komedijos, ironiško moralitė ir trilerio mišinį, persmelktą E.T.A. Hoffmano istorijų ir brolių Grimmų pasakų atmosferos. Britiškas Laughtono humoro jausmas netrukdo jam plėtoti simboliškos parabolės apie gėrio ir blogio neperskiriamumą (piktasis Povelas ant vienos rankos pirštų išsitatuiravo žodį „neapykanta“, ant kitos - „meilė“, sakydamas pamokslą jis supina rankas ir pan.). Vaikų kelionė upe kupina tikros poezijos, Mitchumas, kuriam filmas pagaliau atnešė tikrą pripažinimą, puikiai jaučia juodojo grotesko taisykles, o Cortezas meistriškai sulieja dokumentinę manierą (filmo pradžioje), ekspresionistišką susižavėjimą šviesos ir šešėliu žaismu bei prancūzų poetinį realizmą. Beje, Mitchumo gerbėjams LTV2 (28 d. 22.10) parodys 1959 m. sukurtą Roberto Parrisho vesterną „Nuostabi šalis“.

Iš naujesnių nereikėtų pražiopsoti gyvo ispanų kino klasiko Carloso Sauros filmo „Iberija“ (LTV, 29 d. 23.15). Pirmiausia jis skirtas mačiusiems 1995 m. režisieriaus filmą „Flamenco“, nes ir šiame kuriamas būtent muzikos žanro, kuris tapo ispanų kultūros šerdimi, bei ispaniškos dvasios „portretas“. Kartu tai ir magiškas pasakojimas apie Ispaniją, kuri tiek daug reiškia lietuviams. (Bent jau ispanų kinas pas mus tikrai populiarus ir tai nuoširdžiai stebina.) „Iberijoje“ Saurai pavyko vienoje vietoje surinkti ispanų menininkų, kurie dainuoja, šoka, groja, grietinėlę. Juos suvienijo Isaaco Albenizo (1860-1909) kūrinys „Iberia“.

Ispanų detektyvų meistras Arturo Perez-Reverte taip pat populiarus Lietuvoje, tad bus proga prisiminti vieną ankstyvųjų jo bestselerių „Dumas klubas“ ekranizacijų - 1999 m. sukurtą Romano Polanskio filmą „Devintieji vartai“ (TV3, 30 d. 23 val.). Vienas lenkų kritikas įžvelgė dvi priežastis, kodėl Polanskis ėmėsi šio filmo. Pirmoji - tai parodijos ir pastišo dvasia, kuri būdinga ir rašytojui, ir buvo artima režisieriui dar tada, kai apie intertekstualinius žaidimus niekas neturėjo ir žalio supratimo. Deja, to dažniausiai nepastebi filmo anonsuotojai, rimtu veidu kalbantys apie mistinį trilerį.

Beje, ar pastebėjote, kad Lietuvoje kas antras filmas pristatomas kaip mistinis trileris? Ar tai galėtų reikšti mūsų katalikiškos tautos polinkį į misticizmą? Antra priežastis būtų velnio motyvas, kuris ryškus ne viename „Rozmari kūdikio“ autoriaus filme. Filmavimo aikštelėje duotuose interviu Polanskis pabrėžė, kad mistika ir burtai jį domina mažiausiai. Manyčiau, kad „Devintuosiuose vartuose“ jis kartu su pagrindinį vaidmenį kūrusiu Johhny Deppu atvirai tyčiojasi iš visokių magų, raganų, aiškiaregių ir kitokių „mistiškų“ šiuolaikinio žmogaus gyvenimo atributų.

Knygų medžiotojas Korso yra tikra film noir privataus detektyvo parodija, o bevardė mergina (Emmanuelle Seigner) aiškiai kilusi iš siaubo filmų. Ko gero, tas įvairiuose filmo lygmenyse nuolat iškylantis neatitikimas (pirmiausia tarp konvencijų ir žiūrovų lūkesčių) sutrukdė Polanskiui sukurti tikrai gerą filmą. Ypač nevykusi finalinė erotinė scena. Bet, pats būdamas bibliofilas, suprantu, kad Deppo herojus eruditas geriau išmano apie knygas nei apie moteris.

Ištroškusiems kraujo ir tikro siaubo, LNK šiąnakt (24 d. 00.20) siūlo prancūzo Xaviero Genso filmą „Ribos“ (2007). ... 2007-ieji, prezidento rinkimai Prancūzijoje, kur susiduria konservatorių atstovai ir radikalioji dešinė. Priemiesčiai dega. Nusikaltėlių gauja nori pasinaudoti sumaištimi ir surengti apiplėšimą. Tačiau jam nepasisekus dalis nusikaltėlių pasislepia įtartiname viešbutyje prie Vokietijos sienos. Jo savininkai yra kanibalai neonaciai. Todėl pabėgėlių laukia Teksaso pjūklo verti kankinimai.

Filmo gynėjai rašė, esą kruvinas Genso filmas yra iššūkis, mestas rafinuotam ir snobiškam prancūzų kinui. Tačiau aš šįkart greičiausiai atsisakysiu siaubo terapijos (pakaks ir rinkimų agitacijos; beje, mano galva, krizės metais siaubo filmai yra efektingesni už mūsų platintojų pamėgtas komedijas idiotams) ir pasirinksiu snobišką prancūzišką filmą - Jacques'o Doillono „Įsimylėjėlę“ (LTV2, 24 d. 19.55) apie trijų draugių, iš kurių viena serga neišgydoma meilės liga, susitikimą Normandijos pajūryje. Arba niekada neblėstančio žavesio Jiri Menzelio „Šauniuosius keistuolius su kino kamera“ (LTV2, 26 d. 20 val.). Ši 1978 m. sukurta komedija atgaivina XIX a. pabaigos pasaulį ir rodo pirmuosius čekų kino kūrėjus.

Tradicinio holivudinio kino mėgėjai taip pat neliks nuskriausti. Jay Russello 2004 m. filmas „Ugnies trauka“ (LNK, 30 d. 22.30) papasakos apie didvyriškus ugniagesius. Filmo herojus Džekas (Joaquin Phoenix) mirties akivaizdoje prisimena svarbiausius gyvenimo įvykius.

Su Noamo Murro „Protingų žmonių“ (BTV, 28 d. 21.25) herojais galės susitapatinti ne vienas žiūrovas, mat pagrindinis filmo herojus profesorius Lourensas Veterholdas yra protingas, išsilavinęs žmogus ir geras Viktorijos laikų literatūros specialistas, bet visiškai nieko neišmano apie jausmus ir žmonių santykius. Viena buvusi studentė apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis... Žiūrėdamas panašius filmus, kartais prisimenu sovietines komedijas, kuriose inteligentai buvo rodomi kaip visiškas nesusipratimas - nesugebantys elgtis „vyriškai“ minkštakūniai ir akiniuočiai. Panašiai buvo rodomi ir menininkai. Tai vienas tų atvejų, kai santvarkos skirtumus nugali požiūrio stereotipai.

1986 m. filme „Saldi laisvė“ (TV3, 24 d. 1.00) aktorius ir režisierius Alanas Alda (matytas ne viename Woody Alleno filme) pasakoja apie raturi kovoti su savo motina, kuri virtuvėje mato velnią. Pagrindinius vaidmenis „Saldžioje laisvėje“ kūrė pats Alda, Michaelas Caine'as, Michelle Pfeiffer, Bobas Hoskinsas ir pavydėtino ilgaamžiškumo Lillian Gish.

Fredo Shepisi filmas „Šeimos vertybės“ (LNK, 26 d. 23.35), be abejo, išnaudoja pagrindinius vaidmenis kūrusių tėvo ir sūnaus Douglasų šeimos konfliktus. Tėvas, sūnus ir vyras Aleksas (Michael Douglas) jaučiasi atsidūręs spąstuose. Jis nenori kartoti tėvo (Kirk Douglas) klaidų, bet tai ne taip paprasta, juk obuolys nuo obels...

Savų problemų turi Chriso Weitzo ir Paulo Weitzo filmo „Gyvenimas pagal jį“ (TV3, 25 d. 12 val.) veikėjas Vilas (Hugh Grantas). Trisdešimtmetis, turtingas, nepriklausomas Vilas mėgaujasi gyvenimu ir vengia bet kokios atsakomybės. Jo gyvenimas, žinoma, pasikeis, kai vyras sutiks dvylikametį berniuką ir jo keistuolę motiną. Dar neskaičiusius Nicko Hornby romano, filmas, be abejo, paskatins tai padaryti.

Siūlau nepramiegoti ir Johno Carney (2001) filmo „Ties riba“ (TV3, 25 d. 1.50). Ir ne tik todėl, kad pagrindinį vaidmenį jame sukūrė vienas talentingiausių jaunosios kartos aktorių Cillianas Murphy („Vėjas, siūbuojantis miežius“). Tai - dramatiškas pasakojimas apie paauglį Džonataną, kuris nori susidoroti su savo baimėmis ir nerimu, nes jo gyvenime vyksta daugybė beprotiškų dalykų. Filmas teigia, kad Džonatanui svarbiausia išsaugoti humoro jausmą ir sveiką požiūrį. Bandysiu pasinaudoti šiuo patarimu.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.16 (845), 2009-04-24