Norvegų kompozitorius Halfdanas Cleve buvo puikus pianistas, vunderkindas, pirmąjį koncertą surengęs būdamas vos penkerių. Galbūt todėl jo kūryboje vyrauja kūriniai fortepijonui, juos dažniausiai pats ir atlikdavo. Kompozitorius paliko daugiau kaip šimtą pjesių fortepijonui, fortepijoninį kvintetą, dainų vokalui ir simfoniniam orkestrui bei penkis koncertus fortepijonui ir orkestrui, pastarieji visi nuskambėjo Vilniuje balandžio 3 ir 4 dienomis. Balandžio 4 d. buvo atlikti Koncertai fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, b-moll, op. 6, Nr. 4, a-moll, op. 12 ir Nr. 5, cis-moll, op. 20, juos paskambino skirtingi pianistai, norvegai Mathias Susaas Halvorsenas bei Joachimas Carras ir Norvegijoje studijuojantis lietuvis Edmundas Lapėnas, griežė Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Buvo įdomu stebėti perėjimą nuo pirmo atlikto koncerto - veržlaus ir audringo, kur techninis atlikimo aspektas akcentuojamas labiau nei minties gylis (pianistas E. Lapėnas), iki paskutiniojo, subtilaus ir gerokai intymesnio, kuriame buvo galima pajusti ne tik stilistinius pokyčius, bet ir vidinę kompozitoriaus brandą, gilesnį nuoširdumą. Švelnūs pianisto M.S. Halvorseno prisilietimai perteikė lengvumo ir mąslumo įspūdį, o forte buvo įdomus savitu subtilumu. Visus koncertus vienijo kompozitoriaus, puikiai išmanančio fortepijono atlikimo techniką, braižas, sudėtingos fortepijono partijos; neretai kūrinio dvasia pasislėpdavo po puikiai apgalvotais techniniais blizgučiais, bet visi koncertai buvo savaip įdomūs ir skirtingi, alsavo romantiška dvasia, aistringai prasiveržusia pagrindinių temų melodingumu ir ekspresionistiškais spalvų potėpiais.

Goda Rupeikaitė

„7 meno dienos“ Nr.14 (843), 2009-04-10