kadangi mano nuomone del viesuju erdviu kitokia, nei pasnekoviu, fantazuoju, kas butu, jei menininkas vis tik pabandytu "itikti masiniam vartotojui" (suprask, placiajai visuomenei, taigi ir man). jis turbut atkreiptu demesi, kad Neries krantine yra dehumanizuota erdve (skirtingai, nei daugelyje upes turinciu Europos miestu). tada gal pabandytu ja, pvz., humanizuoti (kodel ne?). sukurtu kazka, kas ja (ta erdve) paverstu labiau "user friendly". Urbanavicius, deja, negaletu buti sitos mano fantazijos menininkas, nes jo naftos vamzdziai tik stiprina ta "nezmogiska" vietos dvasia. fantazuoju ir ne apie 9 desimtmecio Serra, o apie XXI a. pradzios lenke Joanna Rajkowska, kuri viename nelabai patraukliame Varsuvos skvere irenge... dirbtini tvenkini. su lelijom vandenyje ir suoleliais ant kranto. ne kazin kas, palyginus su monumentaliu viesuoju menu, ar ne? (juk Urbanaviciaus arka yra toks pat "stacias" monumentas kaip ir paminklas Mindaugui. jei ne, tai kuo jie skiriasi monumentalumo poziuriu?). bet Rajkowska pakeite rajono kasdieni gyvenima. ir kai tvenkini atejo laikas isardyti, protestavo ne "itakingi ekspertai", o rajono gyventojai. jei netikit, zr. google apie ‘Oxygenator’.

jau senokai joks 7md straipsnekas nesulauke tiek komentaru. Matyt toji vargse Krantines arka tikrai bus patapus geroka nuospauda vilnieciams.

Kodel Urbanaviciaus-Navako-Antinio skulpturos teisinamos visu pirma tuo, kad yra "siuolaikiskos", lyg tai galetu viska akimirksniu isspresti? Ir ginamos puolant politikus ir jų veiklą krizės metu? Manau, kad kurinius gali isteisinti tik ju menine verte ir būtent ją turetų parodyti menotyrininkai visuomenei, uzuot is dramblio kaulo boksto mėtę tokias frazes kaip"plačioji visuomenė nieko nesupranta ir nesupras".

deja, Urbanaviciaus kurinys ne is tolo neprilygsta Lubytes minimam Richardo Serra darbui Tiuilri soduose Paryziuje. Vienintelis bendrumas - medziaga (surudijes plienas), is kurio jie pagaminti. Serra darbas sukurtas 1983 m., Urbanaviciaus - 2008 m. Serra iskreiptos plokstes yra minimalistinis kurinys, kuris keicia ziurinciojo erdves suvokima. Urbanaviciaus arka yra tiesiog bjaurios isvaizdos daiktas, kuris kelia pasipiktinima ir klausima - kam priklauso viesosios erdves? Keliems "itakingiems ekspertams", valdininkams ar "masiniam vartotojui" (suprask, placiajai visuomenei)? Pasnekovems atrodo, kad pirmiesiems. Ka gi.

Tai tik mano nuomonė, bet klausimai niekam tikę. Gal tik vienas kitas gerai suformuluotas ir apskritai svar(b)us. Susidaro įspūdis, kad M. Krikštopaitytė ne paklausti kažko norėjo, bet paverkauti ir pasiskųsti.

Siule, tai liecia ne tik tave, ka nori, ta ir kuria zmones, apie ka nori diskutuoja, o egoizmu pasizymi ne menininkai ir kuratoriai, bet tu varganas siulpalaiki, tikrai eik pas delfinus, ten bent savam siulu kamuoly pasijusi

ka noriu ta rasau, ka noriu ta skaitau.

'mastymas tiek menininku, tiek projekto autoriu yra labai egoistiskas, asmeniskas' - cia Siule jau tokia nesamone pasakei, kad verciau greitai paprasyk, kad tave istrintu, nes gedos nenusiplausi. Ir pats gerai pagalvok, ka pasakei. Arba eik Verslo ziniu skaityti, nes kulturos savaitrastis tau aiskiai nepadeda ir nepades.

Pataikauti didesnei Lietuvos zmoniu daliai tikrai negalima (kaip gi liaudis, ir musu kultura tobules, jei nusileisi iki daugumos pazinimo lygio?). Bet sutinku, kad sios "be galo siuolaikines" skulpturos smarkiai veluoja.. Tokio pobudzio raiska jau irgi galima ramiai uzrasyti tradicinei... Kiek metu matome lankstomus vamzdzius, dolmenus ir ir zolem apaugusius kalniukus?

Kur buvo tos skulpturos pries keturiasdesimt penketa meteliu? Ir ar nebuvo galima atrinkti tokias, kurios butu mielos ir maziau raukianciam apie meno istorija? Didesnei Lietuvos zmoniu daliai.
Sios skulpturos dar karta atskleidzia, kad mastymas tiek menininku, tiek projekto autoriu yra labai egoistiskas, asmeniskas, ir stipraiai veluojantis , nespejantis su laiku.

tik reikia pastebėti, kad tekste ir vėl beveik nieko apie pačias skulptūras kaip skulptūras - meno kūrinį.

Graži skulptūra.

o tai, kad ji suinteresuota ginti savo kuruojama projekta, menkina kuriniu verte ir paneigia visa tai, ka ji sako? nemanau, kad taip kalbeti nera etiska. kaip tik tegu kalba ir kalba, kol pagaliau nesusiprate, savo klaustrofobiskame mastyme uzruge zmogelei prabus ir paklaus saves, kodel jie mano, kad tai nera menas? todel, kad ziniasklaida taip sako ar kad patys nepazista siuolaikinio meno kalbos ar ir tai ir tai...

Lubytė šiuo atveju yra suinteresuotas asmuo - projekto autorė, koordinatore, berods, pavadinta. Ar etiška jai dabar kalbėti?