Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Teatras - vieta, kur vyksta mainai


Vilniuje repetuoja prancūzų režisierius Ericas Lacascade'as


Alma Braškytė

Share |
Vilniuje repetuoja prancūzų režisierius Ericas Lacascade'as. D.Matvejevo nuotrauka.
OKT/Vilniaus miesto teatre prancūzų režisierius Ericas Lacascade'as repetuoja Antono Čechovo „Dėdę Vanią“. Repeticijos „Menų spaustuvėje“ (kuri yra šio projekto partnerė) prasidėjo sausį. Premjeriniai spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre vyks balandžio 6, 7 ir 8 dienomis.


Vaidmenis kuria nuolatiniai Oskaro Koršunovo spektaklių aktoriai Vaidotas Martinaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė, Vilniaus mažojo teatro aktoriai Gediminas Girdvainis ir Arvydas Dapšys, jauni Rimo Tumino auklėtiniai Irina Lavrinovič ir Tomas Rinkūnas, taip pat Aurelija Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas. Spektaklio scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.

 

Pokalbis su režisieriumi vyko „Menų spaustuvėje“, aktoriams ruošiantis savarankiškoms užduotims.

 

Kaip atėjote į teatrą?

 

Studijavau politinius, socialinius ir teisės mokslus, o laisvalaikiu užsiėmiau mėgėjišku teatru. Mane visą laiką domino žmonių bendravimas ir tai, kas stumia žmogų į priekį, jo troškimai, geismai, santykiai. Teatras tapo man šių dalykų pažinimo priemone, kažkuo panašiu į mokslinę tiriamąją veiklą: tai darbas su pačia žmogiškumo, buvimo žmogumi substancija. Iš pradžių buvau aktoriumi, paskui tapau trupės vadovu, dar vėliau - teatro institucijos direktoriumi, o dabar jau dvejus metus dirbu kaip nepriklausomas režisierius Prancūzijoje bei užsienyje ir visą laiką tyrinėju teatrą.

 

Ar studijavote teatrą aukštojoje mokykloje?

 

Ne, studijavau jį gatvėse ir gyvenime - iki šiol studijuoju teatrą kiekvieną dieną. Tai mokymasis visą gyvenimą, kasdienė mokykla. Mokausi kartu su aktoriais, aktoriai mokosi kartu su manimi kaip režisieriumi ir visi kartu mokomės su žiūrovais. Atsirenkame tekstus, tobuliname darbo metodus, kuriame ir tiksliname savo teatro žodyną. Ir kiekviena diena atneša savų atradimų - kaip ir kiekvienas susidūrimas su kitu žmogumi. Aišku, mano gyvenime buvo keletas itin svarbių susitikimų, svarbiausias - su Jerzy Grotowskiu. Taip pat man didelį įspūdį padarė Peteris Brookas ir „The Living Theatre“. Tai reiškiniai, maitinantys mūsų teatrą ir šiandien, gyvename iš jų palikimo, tęsiame jų ieškojimus. Nes teatras - tai istorija, o mes esame paveldėtojai, dirbame su ta pačia medžiaga. Mes, dabarties aktoriai ir režisieriai, esame tik dar viena grandis ilgoje teatro istorijos grandinėje. Su Grotowskiu bendravau beveik penkiolika metų - susirašinėjome. Žinoma, patyriau ir kitų įtakų - ir teatro režisierių, ir kino žmonių, kurie stipriai paveikė mano teatro kalbą, taip pat aktorių, su kuriais dirbu ir kurie man labai svarbūs. Ir rašytojų - tokių kaip Antonas Čechovas, - juos laikau savo bendražygiais, bendraminčiais. Šiuolaikinio šokio žmonių, tokių kaip Pina Bausch. Daugelis dalykų mano teatre yra iš šokio pasaulio, nes kūnas teatre naudojamas kaip darbo priemonė.

Kai 1983 metais su režisieriumi Guy Alloucherie įkūrėte teatrą „Ballatum“, kokius tikslus sau kėlėte?

Kai pradedi dirbti teatre, esi labai jaunas, turi daug norų, troškimų. Yra noras kalbėtis su žmonėmis, pasakyti jiems, kas esi. Tada kuri teatrą, taip pat kaip, pavyzdžiui, jaunas poetas kuria poeziją. Jaunas žmogus jaučia, kad jam nėra vietos visuomenėje arba kad visuomenė jį siutina, ir jis ieško būdų, kaip bendrauti su pasauliu, su kitais. Tada rašo, kuria muzikos grupę arba teatrą. Iš pradžių tai yra priemonė, instrumentas, kaip traukinys ar automobilis, kuriuo važiuoji iš vieno taško į kitą. Kai buvau jaunas, ir mane į priekį vedė toks troškimas. Taip pat ir noras keliauti, pažinti pasaulį pasinaudojant tuo amatu. Be to, noras turėti bendraminčių, artimų žmonių. Aš labai tikiu gyvenimu bendruomenėje. Manau, kad tokioje bendruomenėje vyksta mainai, mokymasis. Be to, teatras - tai kasdienis gyvenimo būdas. Ir dar - būdas būti kritiškam visuomenės, kurioje gyvenu, atžvilgiu - liberalios rinkos visuomenės. Pelnas niekada nebuvo tikslas. Greičiau tobulėjimo, mokymosi, bendravimo su kitais siekis. Maišto ir brolystės siekis.

 

O paskui svarbu išsaugoti tą norą. Paprastai noras kurti teatrą iš pradžių būna labai didelis, bet svarbu jį išlaikyti, nes pradėti nėra labai sunku, sunkiausia - tęsti. Stengiuosi išsaugoti jaunystės ugnį, maišto ir brolybės troškimą, bet dabar teatras man tapo darbu, amatu, ir kažkuo gilesniu. Nors viduje tebejaučiu maištą, įsiūtį ant pasau lio, teatras man padėjo išspręsti daug problemų. Juk tyrinėjame žmogų, žmogiškąją medžiagą.

O kai ėmėtės vadovauti Nacionaliniam Normandijos dramos centrui - ko tikėjotės tada?

Vadovavimas teatro institucijai iš esmės nepakeitė mano požiūrio į teatrą. Nekėliau sau tikslų ir nesiekiau rezultatų. Teatras man buvo ir tebėra gyvenimo būdas ir malonumas. Teatras yra žmogiškos medžiagos tyrinėjimas ir daugiau tikslų jame nėra. Tai kelionė, o kelionės tikslas ir yra pati kelionė. Neartėju prie atvykimo, esu tiesiog laivas jūroje. Tikslas - viskas, kas įvyks toje kelionėje... Pradėjęs vadovauti teatro institucijai, gavau daugiau galimybių ir laisvės dirbti savo darbą, todėl tęsiau paieškas, įkūriau laboratoriją. Tada gavom dar daugiau pinigų, dirbti tapo patogiau, sąlygos buvo puikios. Tačiau kartu radosi daugiau įsipareigojimų valstybei. Vadovavau institucijai dešimt metų (nuo 1997 m.), o prieš porą metų panorau tapti nepriklausomas. Gal po kurio laiko vėl norėsiu vadovauti institucijai, bet kol kas man patinka dabartinės mano darbo sąlygos.

 

Be to, visada mėgau keliauti. Su Nacionalinio dramos centro trupe daug keliavom ne tik Europoje, nors spektakliai ilgainiui darėsi vis brangesni ir vežti juos į užsienį tapo vis brangiau. Tačiau kuo daugiau galimybių mums buvo suteikiama, tuo stipresnė darėsi kontrolė, griežtesnis atsiskaitymas.

Ar tapęs nepriklausomu režisierium renkate vis naują komandą kiekvienam projektui, ar turite savo trupę?

Turiu savo trupę, ji iš valstybės gauna 50 tūkst. eurų per metus - tai leidžia mums kaip koprodiuseriams dalyvauti kai kuriuose projektuose. Esu priklausomas nuo Kultūros ministerijos Paryžiuje. Prancūzijoje yra 35 režisieriai, tiesiogiai pavaldūs Kultūros ministerijai. Kiti priklauso nuo regionų, regioninių departamentų. Pavyzdžiui, Ariane Mnouchkine, Patrice'as Chéreau - tai režisieriai, kurių veiklą tiesiogiai remia Kultūros ministerija. Turiu administratorių ir keliolikos nuolatinių aktorių trupę, kuri šiek tiek keičiasi, bet nė vienas aktorių negauna pastovaus atlyginimo, o tik honorarus už konkrečius projektus. Daria Lippi, mano asistentė, kuri dabar Vilniuje veda jogos užsiėmimus su „Dėdės Vanios“ aktoriais, dirba su manim nuo 1992 metų, o kai kurie aktoriai su manim nuo pat pradžių, nuo 1985-1986 metų. Kai nedirba su manim, jie dirba kituose projektuose - arba patys režisuoja, arba vaidina pas kitus režisierius. Įprasta, kad pastatę spektaklį mes apie pusę metų intensyviai jį rodom, keliaujam po įvairias šalies ir užsienio scenas, o paskui trupė suyra.

Pastaraisiais metais pastatėte nemažai rusų dramaturgijos: keturias Antono Čechovo pjeses - trilogiją „Žuvėdra. Šeimos ratas trims seserims. Ivanovas“ (2000), „Platonovą“ (2002), Maksimo Gorkio „Barbarus“ (2006). Dabar Vilniuje vėl grįžtate prie Čechovo. Kuo Jums ypatingi šie rusų dramaturgai, kas juos sieja?

Ryšio tarp Čechovo ir Gorkio nenorėčiau specialiai išvedinėti. O žiūrovai gali bandyti jį atrasti. Tiesiog renkuosi pjeses, kurios mane jaudina, leidžia geriau suprasti žmogaus mechanizmą. Dirbu ir su prancūzų šiuolaikinių dramaturgų medžiaga, esu kūręs spektaklius ir be pjesės kaip pamatinio teksto, vien pagal aktorių improvizacijas. Stačiau Sofoklį, Ibseną, Mariveau, Racine'ą. Bet tiesa, kad Čechovas labai giliai analizuoja žmogiškų santykių mechanizmą, viduriniosios klasės atstovus - žmones, kurie man atrodo panašūs į mane, į mus. O jo pjesių problematika - tai žmogaus siekių, svajonių, norų ir to, ką pagal Freudą vadintume realybe, tikrove, susikirtimas. Šitai yra svarbiausia - kaip šios dvi jėgos susiduria, kaip funkcionuoja viena šalia kitos. Čechovas čia neprilygstamas, ir tai, kaip jis rašo, mane jaudina, jaučiu brolystę su personažais. Be to, jo pjesės - nuostabi medžiaga aktoriams, o aš kuriu aktorinį teatrą, visas mano darbas teatre sutelktas į aktorių. Vaidindami Čechovą aktoriai turi atiduoti, atverti labai daug savęs, būti šia prasme spektaklio koprodiuseriais.

Gorkis istoriškai rašė iškart po Čechovo, maitinosi juo, Čechovą galima laikyti Gorkio mokytoju, bet kartu Gorkis jį ir kritikuoja, nori kurti kitokį teatrą. Po Čechovo stabtelėti prie Gorkio man buvo natūralu. Čia yra ir priešpriešų, ir artimų dalykų. Apskirtai savo tęstinio darbo su aktoriais prasme laikau savotišką kasimąsi gilyn tuo pačiu tuneliu. Manęs nedomina išbandyti įvairius stilius, šokinėti nuo vieno dalyko prie kito. Kasu visą laiką toje pačioje vietoje.

 

Ir dar: mano galva, Rusijoje tarp 1880-1890 ir 1915 metų vyko reikšmingi dalykai. Susiformavo tai, ką vadinu dabartinio teatro šaknimis. Dirbo Stanislavskis, Čechovas, Mejerholdas - visi esame jų vaikai. Kai sakau „visi“, turiu galvoje visus Europos dramaturgus ir režisierius. Daug kalbame apie graikų teatrą, apie pilietiškumą, politinį teatrą, demokratijos funkcionavimą visuomenėje. Tačiau tai, kas tuo metu vyko Maskvoje, padarė milžinišką įtaką Europos ir pasaulio teatrui. Man įdomu gilintis į šaknis, dirbti su šaltiniais. Tai leidžia geriau pažinti save patį ir mus visus, dabartinius teatro žmones, užmegzti dialogą su kolegomis.

 

Kelios Jūsų sukurtos trilogijos iš tos pačios „kasimosi gilyn“ krypties? Kaip jos atsirado, ar iš pradžių žinojote, kad tai bus trilogijos, ar tie spektaklių „ūgliai“ natūraliai išaugo vienas iš kito?

Viskas vyksta dvejopai. Kai kūriau trilogiją „Apie gyvenimą, meilę, mirtį“ pagal Racine'o, Claudelio ir šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Eugêne'o Durifo pjeses, iš pat pradžių buvau sumanęs tris spektaklius. O Čechovo trilogija radosi, kai po pirmo spektaklio pajutau poreikį kurti antrą, o paskui dar sutikau prodiuserius, kurie paklausė, ar nesutikčiau sukurti ir trečio. Taip gimė trilogija „Ivanovas. Šeimos ratas trims seserims. Žuvėdra“, kur vaidina tie patys aktoriai.

Kaip suprantate aktorystę, vaidybą?

Nepriskiriu aktorystei jokios misijos. Tai darbas, į kurį turi įsitraukti visas: tavo darbo medžiaga yra tavo gyvenimas, jausmai, vaizduotė. Kai aktorius kuria vaidmenį, nemanau, kad jis tampa personažu. Tarp aktoriaus ir jo personažo nuolatos vyksta dialogas, kuriame aktorius kartais yra jis pats kaip asmuo, kartais - kaip personažas. Vaidmuo ir yra tas nuolatinis dialogas, nuolatinė įtampa, o aktoriaus darbas yra kažkur vidury šių dviejų dalykų. Manau, kad personažus, žmones sukuria situacijos. Asmenybė nėra aukščiau. Be to, mes netarnaujame idėjai, neturime misijos, dirbame „čia ir dabar“. Dirbame su realia, konkrečia situacija. Aktorius turi būti subtilus, kad sugebėtų su tuo dirbti. Jis kuria bendruomenėje, ne vienas, ir čia turi savo funkcijas. Tarnauja tai bendruomenei, o šioji susikuria tam, kad pastatytų spektaklį. Tai stiprių asmenybių bendruomenė, bet ne egoistiškų ir ne individualistiškų. Politiškai žiūrint, tai tokia visuomenė, apie kokią aš svajoju.

 

Aktorius mokosi visą gyvenimą. Manau, geras aktorius tas, kuris atranda sau tinkamą projektą, kad galėtų eiti į priekį. Tiek aktorius, tiek režisierius turi atrasti vietą, kur galėtų judėti į priekį, daryti pažangą. Vienas negali būti „geras“ - tik žiūrovai gali taip manyti, arba asmenybės „ego“ klaidingai sufleruoja. Teatras negali būti be aktoriaus. Teatro pagrindas - žmogus, esantis scenoje, ir žmogus, kuris į jį žiūri. Tai būtinasis minimumas. Tai reiškia, kad viso kito galima būtų ir atsisakyti. Bet prisideda režisierius, tekstas ir visa technika, apšvietimas ir t.t. Režisierius - gana senas išradimas. Keista, bet šita profesija atsirado ir tapo svarbi panašiu metu kaip ir psichoanalizė. Juk anksčiau trupei vadovaudavo vienas iš aktorių. Tiesiog vienu metu iš trupės atsiskiria vienas žmogus ir ima žiūrėti į bičiulius. O mūsų individualistinėje visuomenėje yra poreikis iškelti vieną žmogų, paversti jį valdžios, galios atstovu. Ir ta mintis apie valdžią, galią supainiojama su pačia teatro mintimi. Nenoriu pasakyti, kad režisierius nebūtinas (nors yra trupių, kurios sėkmingai tvarkosi be jo ir sukuria puikius spektaklius), tiesiog manau, kad tam tikru metu reikia įsikišti, pažvelgti iš šalies. Bet privalu būti labai atsargiam, nepaversti aktoriaus vaiku, leisti jam augti. Režisieriaus vaidmuo panašus į sporto komandos trenerio vaidmenį.

 

Aktorė Isabelle Hupert, kuri Jūsų režisuotame spektaklyje sukūrė Hedos Gabler vaidmenį, sako, kad toks dalykas kaip charakterio kūrimas jai neegzistuoja - „vaidiname skirtingas sąmonės būsenas, aktoriaus užduotis yra atsidurti tose būsenose ir sukurti jungtis tarp jų“. Ką Jūs į tai atsakytumėte?

 

Aš turiu savo metodą ir savo sampratą, savo darbo manierą - viena vertus, ta maniera man įdomi, kita vertus - kitaip aš nemoku, dirbu taip, kaip sugebu. Stengiuosi kelti sau klausimus, kad judėčiau į priekį, tobulėčiau. Kai dirbu su savo aktoriais, kuriuos gerai pažįstu, viskas paprasta, jie žino, kaip dirbsime. O su aktoriais, kurių nepažįstu, kaip Isabelle Huppert, aš stengiuosi perteikti savo darbo būdą.

 

Tačiau iš tiesų dirbdami su pjese kalbame apie skirtingas sąmonės būsenas ir aktorius turi sukurti tarp jų jungtis. Pasakyčiau kiek kitaip: man tai skirtingos kūno būsenos, nes kūnas ir siela nėra atskiri. Kūnas mąsto. Jau Spinoza sakė, kad mintis ar siela nėra atskirai nuo kūno. Taigi kalbame apie kūno būsenas skirtingose situacijose. Ir aktorius pats turi sumontuoti tas skirtingas kūno būsenas - Isabelle pasakė labai tikslų dalyką. Išties tai artima mano darbui, ir mums nebuvo sunku, apskritai darbas su Huppert sekėsi puikiai.

Kodėl aktoriai jūsų spektakliuose turi mokytis visus vaidmenis?

Todėl, kad man teatras - tai vieta, kur vyksta mainai, dalybos. Mainai tarp vaidmenų, pasidalijimas bendru darbu. Mūsų darbas - gauti kuo daugiau informacijos apie situacijas ir žmogaus padėtį jose. Kai aktorius turi jam paskirtą vaidmenį, pavyzdžiui, tėvo, ir mes repetuojam sceną, kurioje susitinka tėvas ir sūnus, tai žinodami dar ir partnerio vaidmenį jie galės laisvai improvizuoti, kiekvieno vaidmuo praturtės. Antra - kai vaidini, pavyzdžiui, tėvo vaidmenį, tas vaidmuo tau kelia nerimą dėl atsakomybės, kad turėsi vienaip ar kitaip suvaidinti, ir tu arba bijai, arba turi tam tikrų išankstinių nuostatų apie vaidmenį. Kai matai, kaip nekaustomi nei išankstinių nuomonių, nei baimės tą vaidmenį kuria tavo kolegos, nes jis nėra jų vaidmuo, ir pats įgyji laisvės, praturtėji, jų vaizduotė praturtina tavo vaizduotę. O trečias dalykas - tai, nuo ko pradėjau: trupė yra bendruomenė, o tokia improvizacija - tai dalijimasis. Tarkim, improvizuoti Platonovo vaidmenį, kai pats kuri kažkurį kitą personažą, - tai dosniai pamaitinti savo kolegą, draugą, padėti jam dirbti. O kai spektaklis jau vaidinamas, visi žinome, kad aktorius, kuris vaidina Platonovą, yra Platonovas: jis dirbo, kūrė Platonovo vaidmenį, bet peno jam suteikė visi jo draugai, kurie dabar į jį žiūrėdami mato ir šiek tiek savęs. Taip aktoriai patiria bendrumo jausmą ir suteikia spektakliui jėgos. Kolektyvo galia didžiulė.

Jūsų surinktoje komandoje vilniečiai aktoriai labai skirtingi. Kaip sekasi su jais dirbti?

Stengiuosi dirbti su jais kaip ir su prancūzų aktoriais, taip pat atsižvelgti į jų skirtumus. Turiu sukurti toje trupėje vienybę. Tarp žmonių, kurie, galima sakyti, yra iš skirtingų mokyklų. Be to, turiu perteikti jiems savo darbo metodą, kurio jie nežino. Trečia - jaučiu kalbos barjerą. Taigi sunku. Bet todėl ir įdomu. Ši situacija man nepažįstama, ji verčia mane eiti į priekį, mąstyti apie savo amatą. Iš tiesų įvyksta tokie susijungimai, blyksniai tarp mano darbo ir to, ką jie padaro. Būna ir nesusipratimų. Bet tai yra procesas.

Ar atradote sau mielų vietų Vilniuje?

Ne, kol kas gyvenu repeticijomis ir Vilnių matau tik per aktorius.

 

Kalbino Alma Braškytė

 

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

 

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

lvXmWcLxdMkFGXs, 2011-10-23 09:59

Thanks for sharing. What a plesraue to read!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti