Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Vaidino taip, kad šiurpo oda


Rimo Tumino „Madagaskaras" Lodzėje


Monika Wasilewska

Share |
Gintarė Latvėnaitė (Salė) ir Vaida Būtytė (Helė) spektaklyje „Madagaskaras".
VMT nuotrauka
(2 nuotraukų albumas)
Šių metų lapkričio 20-30 d. Lodzėje trečią kartą vyko miestų dvynių susitikimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviestas Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Lapkričio 21 d. vilniečiai vaidino Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą" (režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys), o lapkričio 22 d. - Antono Čechovo „Tris seseris" (režisierius R. Tuminas).

Šiame teatro forume taip pat dalyvavo Naujasis Kazimierzo Dejmkos teatras, kuris vaidino Vašeko Kanios spektaklį „Ūkininko Karhano brigada" (režisierius Remigiuszas Brzykas), Jozefo Katonos teatras iš Budapešto parodė Viktoro Bodó ir Andraso Vinnai spektaklį „Išprotė

jo ir dingo" (režisierius Viktoras Bodó), o Naujasis Lodzės teatras ir teatro trupė „Arteria" - Navos Semel pjesę „Yotamas" (režisierė Karolina Szymczyk-Majchrzak).

Vilniaus ir Lodzės bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta dar 1991 m. sausio mėn. 22 d., per septyniolika partnerystės metų įvyko nemažai renginių, artinančių dviejų miestų kultūrinį ir ekonominį gyvenimą.

D. Š.


Vilniaus mažojo teatro „Madagaskaras" savo tobulu stiliumi priminė, kad teatras gali veikti ir be lazerių ar skaitmeninių projektorių. Tokio gero, klasiškai „padaryto" spektaklio Lodzėje seniai neteko matyti.

Vilniaus mažasis teatras - kaip ir Lodzės Naujasis teatras - gimė iš jaunystės ir maišto. Jį įkūrė Rimo Tumino - vieno iš geriausiai šiandien žinomų Rytų Europos režisierių - vadovaujami studentai. Teatras atsirado prieš 18 metų, taigi meninė revoliucija sutapo su visuomenine ir politine. Tuminas kartu su keliais kitais garsiais lietuvių režisieriais, tokiais kaip Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius ar Jonas Vaitkus, pradėjo šiuolaikinį Lietuvos teatrą, į kurio meninę galią ir spalvingumą Lenkijoje visada žvelgiama su pripažinimu ir pavydu. „Madagaskaras" (apdovanotas Torūnės festivalyje „Kontakt" 2005 m.) parodė, kad šiuolaikinė režisūra neprivalo remtis avangardinėmis išraiškos priemonėmis.

Tuminas remiasi įtaiga, kurią teatrui suteikia vaizduotė ir metafora. Nes tik teatre vienu judesiu galima stalą paversti tribūna, o vėliau - jūros krantu; persivilkus kostiumą iš Vilniaus persikelti į Paryžių; iš tuščių rėmų sukurti veidrodį, traukinio langą ir gyvąjį paveikslą. „Duokite man gabalėlį medžio, akmenį, ugnies. Ir pradėsime vaidinti. Trinsime medį į akmenį, kol pasirodys dūmai. Šie dūmai - tai teatras", - šitaip laikraščiui „Gazeta" kalbėjo Tuminas apie savojo teatro sampratą. Ta romantiška dvasia, savo teiginiais artima garsiajai Adomo Mickevičiaus „XVI paskaitai", nors šiandien skamba naiviai, galbūt pernelyg lyriškai, scenoje įspūdingai pasiteisina.

Tuminas, priešingai Mažojo teatro, daugiausiai vaidinančio didžiąją rusų klasiką, tradicijai, pastatė jauno rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus tekstą. Tai satyrinis tarpukario Lietuvos vaizdelis su refleksijomis į šiuolaikinės lietuvių tapatybės šaltinius. Siužetas padalytas į du lygiaverčius, kai kur susipinančius pasakojimus. Pirmojo protagonistas yra Kazimieras, personažas, sukurtas pagal Kazimiero Pakšto, utopinio geopolitiko, paveikslą - siekdamas išgelbėti tautinę lietuvių dvasią, jis tautiečius norėjo išgabenti į Madagaskarą. Kitos istorijos herojė - Salė, arba Salomėja Nėris, garsi tarpukario poetė, parodyta kaip jauna mergina, svajojanti apie didelę meilę.

„Madagaskaras" - ironiškas, bet ne piktdžiugiškas tautinių kompleksų veidrodis: žvalgymosi į Vakarus, kaimynų baimės, provincialumo. Lenkijoje tai skamba ypač pažįstamai. Tai lietuviškas Witoldo Gombrowicziaus „Trans-Atlantikas", todėl šitaip gerai mums suprantamas. Spektaklis stipriai susijęs ir su politiniu bei istoriniu kontekstais (vieną personažą, pavyzdžiui, galima atpažinti kaip Oskarą Milašių).

Taip pat tai išmintingas pasakojimas apie žmones, tikrą gyvenimą aukojančius vardan gyvenimo utopijomis. Jis nemyli žmogaus, bet myli jo išvestinę - tautą. Tačiau ir ji labiau nei realų žmogų myli romantiškos meilės idėją. Jų absurdiškos, šviesios istorijos iš esmės baigiasi karčiai ir skausmingai.

Atskirą recenziją galima parašyti apie Tumino aktorius. Jauna, energija kunkuliuojanti trupė įsuko trijų valandų mechanizmą, nė akimirkai neprarasdama sugebėjimo jį valdyti. Išraiškinga aktorystė, šiek tiek groteskiška, su parodijos elementais - tai irgi įrodymas, kaip teatre iš nieko atsiranda kažkas. Nepakartojama scena, kai Salė ir Milė brenda į jūrą. Vaidina įsijautusios, nuo stalo lipa ant kėdės, po to - ant grindų. Ir brenda taip įtaigiai, kad žiūrovams nuo šalčio šiurpsta oda. Nenuostabu, kad Tumino studentė Gintarė Latvėnaitė tapo geriausia 15-ojo festivalio „Kontakt" aktore.

Atidarydamas festivalį Tumino spektakliu, Naujojo teatro meno vadovas Zbigniewas Brzoza sakė, kad būtent šia kryptimi ketina vesti Lodzės teatrą. Kad tik tai pasisektų.

Gazeta wyborcza, Lodzė, 2008 11 25

Vertė Helmutas Šabasevičius

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.46 (828), 2008-12-19

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

sCedEJuLfgG, 2011-06-23 09:09

I really neeedd to find this info, thank God!

ST, 2008-12-20 00:52

Kai juodas mūsų gyvenimo groteskas priartina neviltį, gera pagalvoti, kad Vilniuje yra Mažasis teatras, o jame - "Madagaskaras"

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti