Jeruzalė... Nežinau, ar galima nuvažiuoti labiau į centrą, arčiau kaitos taško, giliau į savo praeitį. Nors ką tik ten buvau, taip ir nesužinojau, kaip šio vieno seniausių pasaulio miestų pavadinimą taria jo gyventojai. Tačiau kurie gyventojai? Pasak wikipedijos, žydai sako Yerushalãym, o arabai - al-Quds. Vienintelis žodis, kurį atpažindavau, buvo šalom.
Mano prisiminimuose, sąmonėje ir tikriausiai pasąmonėje Jeruzalės vardą taria močiutė, aiškinanti mudviem su seserimi tikėjimo tiesas. Lietuvių kalbos prijaukinta Jeruzalė yra labai arti, bet kartu ir nereali, egzistuojanti tik saldžiai nuspalvintuose katekizmo paveiksliukuose. Pagrindinė čia - kraujo spalva, anos knygelės puslapiai kvepėjo mirtimi ir neatsakytais klausimais. Močiutei ten viskas buvo aišku, man - niekaip. Nepadėjo net vėliau sužinotas faktas, kad Vilnius yra Lietuvos Jeruzalė, nes mano gimtasis kasdienybės ir nuobodulio miestas niekaip nesiderino su įvaizdžiu vietos, kur horizonte šmėkšo kryžiai su nuo saulės nugeibusiais kūnais, į gyvenimus tiesiogiai kišasi dangus ir dedasi sveiku protu nepaaiškinami dalykai.
Kad ir ką šnekėjo radijas, Jeruzalė man vis nebuvo tikras miestas su vaikais, katėmis, moderniais pastatais, automobiliais, savivaldybe, rinkimų plakatais ir ginčais dėl greitojo tramvajaus reikalingumo. Ji buvo nereali - iki ano šeštadienio, prieš prasidedant Jeruzalės knygų mugei, kur Lietuva parengė nemažą programą. Tos programos dalis buvo ir mano kuruota fotografijos paroda - taip aš ten ir išsiruošiau patikrinti vaizduotės.
„Į Jeruzalę? - išpūtusi akis paklausė kaimynė. - Ar nebijot?“
Bijojau. Tačiau noras bent vieną dieną pabūti tame ypatingame Žemės taške buvo stipresnis už baimę. Be to, žinau, kad tupint kokiame nors Londone ir Lietuva iš laikraščių gali pasirodyti kaip neaiški šalis, kur siautėja nusikaltėliai ir mirtinos ligos. Tad į kelionę išsiruošiau dar teberūkstant Gazos griuvėsiams.
Taip pirmą kartą iškėliau koją iš Europos. Dar lėktuve jutau, kaip viduje viskas sustojo - jau ne iš baimės, bet iš jaudulio, kaip prieš pirmą pasimatymą. Naktį važiuodama iš Tel Avivo oro uosto mėginau peržvelgti tamsą. Tačiau mačiau tik pietietiškus augalus, o tolumoje miegančių gyvenviečių šviesos atrodė kaip iš bet kokios autostrados. Jeruzalė prasidėjo kaip visi miestai - nepastebimai sutankėjusiais kelio ženklais. Ir štai horizontą apglėbė neseniai pastatytas ispanų architekto Santiago Calatravos Stygų tiltas. Kai atsistoji po juo naktį, atrodo, kad žvaigždės keliauja skambindamos baltais virpstais. „Jeruzalės Vartų“ viešbutis buvo čia pat.
Jau buvo prasidėjęs šabas. Kad nereiktų spaudyti mygtukų, viešbučio liftas automatiškai stojo kiekviename aukšte. Hole kai kur mėtėsi popiergaliai ir tušti saldainių maišeliai - jų niekas nedrįs surinkti iki šeštadienio vakaro. Vienas Jeruzalės gyventojas vėliau pasakojo, kad kadaise toks griežtas šabo laikymasis buvo įtvirtintas nepaklusniuosius užmėtant akmenimis.
Ir šeštadienio rytą miestas buvo tuščias, apmiręs. Uždarytos visos parduotuvės, jokių automobilių, jokio viešojo transporto. Tik juodai pasipuošę žmonės, po vieną ar šeimomis einantys iš sinagogų. Pavasario saulė ir ypatingos šventės nuotaika, nors tai eilinis šeštadienis. Galbūt tik kartą užmėtytas akmenimis gali suprasti, kas iš tikrųjų yra šventė? Ne tinginiavimas, alkoholis ir nuovargis, bet dainos ir lėti pasivaikščiojimai. Kiekvienas šeštadienis - lyg vienintelis. Kažin kodėl žmones taip sunku priversti švęsti? Kodėl tik grasinimas mirtimi įtikina nepajudinti nė piršto?
Mums diena prasidėjo Jeruzalės menininkų namuose. Tie Menininkų namai - lyg tiltas, jungiantis Jeruzalę su Lietuva. 1867 m. Kaune gimė toks Borisas Schatzas, jis išvažiavo į Vilnių studijuoti Talmudo, bet iš tikrųjų studijavo tapybą ir skulptūrą (ir dėl to nutraukė ryšius su tėvais). Vėliau, kaip ir daugelis jo tautiečių, jis išvyko į menų sostinę Paryžių, ten prakuto, tapo gerbiamu menininku ir 1906 m. Jeruzalėje įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą. 1965 m. tame pastate pradėjo veikti minėtieji Menininkų namai, kurių griežtoji direktorė Ruth liepė būtinai pasidomėti, anot jos, pirmos dailės mokyklos Izraelyje istorija.
Mūsų paroda, kurioje dalyvavo Gintautas Trimakas, Arturas Valiauga ir Ugnius Gelguda, taip pat tiesė tiltus į atmintį kaip identiteto, dabarties, kasdienybės išgyvenimų ir savasties pagrindą. Žinau, kad žydams atmintis turi ypatingą reikšmę, kaip, beje, ir mums. Istorinių įvykių atmintis gali pastūmėti drąsiems poelgiams ar paikam džiūgavimui be jokios priežasties, į ką, regis, nurodo Gelgudos „Žalgiris“. Tačiau amžius nekintanti atmintis gali ir paralyžiuoti ateities istoriją, supriešinti tautas ir įvaryti tokią rakštį dabarčiai, kad iš jos delnų nesiliaus tekėjęs kraujas. Todėl parinkau fotografijas, mąsliu kalbėjimu išlydančias atminties kuriamas įtampas ir atskleidžiančias jos reliatyvumą bei atminties saugojimo priemonės - fotografijos - netobulumą. Į parodos atidarymą atėję Jeruzalės gyventojai, daugiausia emigrantai iš Lietuvos, bet taip pat ir visai su Lietuva nesusiję žmonės, labai domėjosi ir ilgai klausinėjo mane ir parodą instaliavusį Trimaką, palikdami vis mažiau laiko pamatyti Jeruzalę. Fotografijų atvertas atminties srautas ištvino naujais ryšiais bei prisiminimais, kursiančiais naujas situacijas, parodas ir dabartis.
Bet štai pagaliau pavyko ištrūkti iš Menininkų namų. Tuščiu, išraustu „Gedo prospektu“ (taip Trimakas pavadino pagrindinę gatvę, kurioje tiesiamas tramvajus) patraukėm senamiesčio link.
Juodos priešinga kryptimi žingsniuojančių skrybėlėtų žydų figūros atrodė lyg taikliai nupieštos ant saulės išbalintų Jeruzalės sienos akmenų. Štai čia ir prasidėjo tas nerealybės jausmas, kuris nepaleido manęs iki pat vakaro, vedžiodamas tarsi ant būties ašmenų. Žengi žingsnį ir atsiduri visai kitoje kultūrinėje erdvėje, visai kitoje istorijoje, savotiškoje paralelinėje tikrovėje. Įeidamas pro Jafos vartus iš Jeruzalės šeštadienio rimties patenki į šurmuliuojantį arabišką turgų. Tamsiais gatvių tuneliais skubi į šventąsias vietas, bet tave apsiaučia ant sienų ir dangaus kabantys kilimai, akyse suraibuliuoja papuošalai, krepšiai, saldumynai, fotografijos ar dar galas žino kas, ir štai jau užsukai į nedidelę krautuvėlę. Iš jos mandagiam žmogui ne taip jau paprasta išeiti, nes krautuvėlės savininkas nepriima atsisakymo pirkti - jis neatstoja, kol suprakaitavęs neišleki atgal į gatvę, bet pasivijęs jis dar labiau nuleidžia kainą ir tada jau perki, kad tik ištrūktum į laisvę. Lauktuvėms tiks. Tamsiajame labirinte, kur nėra jokių krypties nuorodų, rizikuoji taip ir nepatekti ten, kur skubėjai.
Bet štai - vienas teisingas posūkis, keli žingsniai siaurute gatvele, kurioje visiškai nieko nėra, ir mes jau virš miesto, ant viso kvartalo stogo. Karaliaus Dovydo pirmosios šventyklos vieta, musulmonų rajonas, Golgota, Alyvų kalnas ir senosios kapinės tolumoje... Akmenys ir čia išbalinti pietų saulės, net keista, kad taip tobulai galima nuplauti daugybę amžių nepasidalijant Jeruzalės jais tekėjusį kraują. Iki šiol dauguma valstybių jos nepripažįsta Izraeliui ir savo ambasadas laiko Tel Avive. Miesto politinio statuso dviprasmiškumas, regis, atsispindi ir senamiestyje - juo negali grožėtis. Trukdo daugybė prismaigstytų konstrukcijų, kažkas išgriauta ir bet kaip pristatyta, kažkas iškasta ir tuoj išnyks po šiuolaikiniu pastatu. Vaizdo nėra, tarsi norėdami mieste įsitvirtinti žydai mėgintų bent šiek tiek nutrinti jo praeitį. Visoje toje raizgalynėje auksu švyti (bet iš tikrųjų ne auksinis) Šventyklos kalno kupolas, saugantis vietą, iš kurios Mahometas pakilęs į dangų. Tačiau čia pat - švenčiausia žydams vieta, tik kur tiksliai, nežinoma. Manoma, kad iš čia pasaulis išsiplėtė iki savo dabartinio pavidalo, ir kaip tik iš čia pasėmęs saujelę dulkių Dievas sukūrė Adomą. Čia ne tik susikerta tautos, religijos ir kultūros - kupolo švytėjimas praneša apie nežinomybę, beveik nepastebimą ribą tarp esaties ir nesaties, apčiuopiamos, kasdieniškai įprastos ir fotografijomis užfiksuojamos tikrovės ir kažkodėl čia labiausiai jaučiamos, bet neįrodomos transcendencijos. Prasidėjo iš čia pasaulis ar neprasidėjo? Ir toliau klausimas sprendžiamas ginklais.
Virš akmenų pasigirsta kvietimas maldai. Nuskubame garso link, bet ne melstis, o norėdami patekti prie Raudų sienos - antrosios pagal reikšmę žydams vietos. Kad ten patektum, reikia praeiti patikrinimą kaip į lėktuvą. Turistams plakatai skelbia, kad čia ypač jaučiama Dievo esatis, tad negalima nei valgyti, nei fotografuoti (nors Trimakui pavyko), nei... Kitaip tariant, čia negalima blaškytis, užsiimant kasdieniais ir amžinybės požiūriu tuščiais veiksmais, negalima mintimis bėgti į ateitį (nes fotografavimo veiksmas neša kaip tik ten, atitraukdamas nuo dabarties), bet reikia susitelkti į buvimo čia šią akimirką svarbą. Kodėl čia esi? Ar gali pajusti Dievo esatį čia pat, šalia tavęs? O pajutęs ką darysi? Galbūt su žydais apraudosi antrosios šventyklos sugriovimą, o gal į sienos plyšį įkiši popierėlį su pačiu svarbiausiu prašymu, labai labai tikėdamas, kad jį kažkas girdi, net jei ir niekuo daugiau nebetiki.
Dievo esatis - štai raktas į Jeruzalę, pagalvojau. Nesvarbu, ar iš tikrųjų, ar tik pasakojimuose, nes pasakojimai keičia realybę. Matyt, Dievo esaties išgyvenimo stiprumas kaltas, kad visi čia randa savo Dievą ir nebenori pasitraukti - verčiau žudo ar miršta. Netoli nuo Raudų sienos pastatyta šventykla, gaubianti visus „kitus“: armėnus, rusų ortodoksus, katalikus, Etiopijos koptus - gal dar ką nors pamiršau. Viename pastate - skirtingų religijų šventyklos. Taip pat - kalėjimas, kuriame kalintas Kristus - čia tebėra skylės, į kurias buvo įkištos jo kojos, ašaros tebevarva akmenimi, kur jis buvo paguldytas miręs, čia ola, kur buvo nuneštas jo kūnas, paskui nerastas... Ir vėl galbūt ne viską išvardijau ir ne viską apėjau. Vienas stogas - kaip vieno pasaulio simbolis. Bent jau šiame „pasaulyje“ visi sugyvena taikiai, turistai nejučia virsta piligrimais. Abejingumą sugeria stiprus smilkalų kvapas, vienu metu skirtingomis kalbomis vykstančios pamaldos, armėnų vienuolių giedamas choralas ir tylūs akmens pabučiavimai.
Kai išėjom iš šventyklos, jau buvo sutemę. Virš senamiesčio tos pačios žvaigždės atrodė kitaip. Vėl arabiško turgaus labirintas, paskubomis nusipirktos lauktuvės - ne tos, kurių norėjau, ir ne už tą kainą, greita kava, įdėmiai stebint keturioms liesoms katėms, ir Jeruzalės dabartis už Jafos vartų.
Visai kita dabartis nei ta, kurią palikom dieną, - gatvės prisipildė automobilių, taksi ir autobusų. Triukšmas ir kamščiai. Vienas automobilis partrenkė užsisvajojusį praeivį. „Jis mirė, jis mirė!“ - angliškai kartojo sutiktas Jeruzalės gyventojas, kraipydamas galvą. Mes ėjome tylėdami ir tikėdamiesi, kad jis iš tikrųjų nieko nežino. Nors mirtis - turbūt antrasis pagal reikšmę Jeruzalės istorijos ingredientas, dabartyje ją norisi paneigti. Bet neišsisuksi.
O apie tai, kaip po viso šito mane nuodugniai kratė ir klausinėjo Tel Avivo oro uoste, netikėdami nė vienu mano žodžiu ir ieškodami mano pasąmonėje slypinčio mažyčio teroristo, nepasakosiu.
Skaityti visus 
Rašyti
