Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PASAULYJE

Pagyrimas darbui


Gelbėkime kapitalizmą


7MD informacija

Share |
Edmund S. Phelps
Edmundas S. Phelpsas yra Niujorko Kolumbijos universiteto politinės ekonomijos profesorius bei Kapitalizmo ir visuomenės tyrimų centro direktorius. 2006 m. jis gavo Nobelio premiją.

Pagrindinė Phelpso tyrinėjimų tema yra darbas. Pripažinimo sulaukė jo darbai, skirti monetarinės politikos ir bedarbystės santykiams. Plačios diskusijos objektu tapo Phelpso knyga „Vertingas darbas" („Rewording Work"), skirta teisingam darbo apmokėjimui. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiais Phelpsas buvo vienas iš nedaugelio garsių ekonomistų, atvirai polemizavusių su vadinamąja Čikagos mokykla, kurioje dominavo Miltono Friedmano rinkos radikalizmas. Phelpsas taip pat kritikavo George'o W. Busho administracijos mokesčių mažinimą ir perspėjo, kad vienintelis to rezultatas gali būti išaugęs deficitas, atvesiantis prie finansų krizės.

Pateikiame ištrauką iš Phelpso pokalbio su lenkų žurnalistu Jaceku Ýakowskiu, jis praėjusių metų spalį buvo išspausdintas žurnalo „Polityka" priede „Niezbędnik inteligenta".

Nepaisant to, kokia yra vyriausybės politika, socialinės atskirties problema yra daug rimtesnė blogais laikais nei gerais...

Teoriškai. Praktiškai būna atvirkščiai. Didžiosios depresijos laikais dugne atsidūrę žmonės nesijautė labai atskirti, nes matė, kad visiems aplink yra blogai. Tokioje situacijoje lengviau atsiranda visuomenės solidarumo jausmas. Dabar yra daug blogiau. Nes visiems sekasi puikiai, išskyrus tuos, kuriems nesiseka. Tarp mūsų ir kitų yra bedugnė. XIX a. išgarsėjo olandų žurnalisto Jacobo Riiso knyga „Kita pusė" („The Other Half"), atskleidžianti antrosios - vargingosios Amerikos visuomenės pusės gyvenimą. Iš gerai gyvenančios pusės kilusiems skaitytojams tai buvo šokas. Dabar gerai sekasi 80-90 procentų visuomenės, žmonės yra patenkinti gyvenimu, jaučia pasitenkinimą darbe, džiaugiasi savo laimėjimais, uždarbiu. Tai didelis progresas. Bet būtent todėl dar sunkesnė padėtis tų, kuriems nesiseka, nes jie nemoka rasti ekonomikoje vietos, kuri leistų jiems bent jau turėti viltį, kad kada nors priartės prie viduriniosios klasės. Mums visiems tai didžiulė visuomeninė, ekonominė ir politinė problema.

Mums visiems?

Kiekvienam, kuris nori saugiai jaustis gatvėje. Nes žmonėms, kurie nemato galimybių įsijungti į ekonomiką ir pasiekti vidutinius gyvenimo standartus, viliojančią alternatyvą pasiūlo nusikalstamumas. Tvirtinu, kad netikiu laisva rinka, ir pasisakau už vyriausybės įsikišimą būtent todėl, kad pati sau palikta rinka kuria pavojingus reiškinius, kurie laikui bėgant gamina visiems grėsmingas krizes. Rinka dėl savo prigimties kai kuriuos žmones atmeta, o vyriausybės uždavinys yra kovoti su atskirtimi.

Nes antraip grįšime prie Riiso aprašytos situacijos? Ne vienas mokslininkas tvirtina, kad Amerika prie jos grįžta, nes vidurinioji klasė po truputį degraduoja.

Tai du skirtingi dalykai. Po karo vidurinioji klasė beprecedentiškai pakėlė savo gyvenimo lygį. Ji priprato prie aukštesniosios klasės gyvenimo būdo. Vienas namas mieste, kitas, o dažnai ir trečias - kurortinėje vietovėje, keli automobiliai garaže, ilgos atostogos, ankstyva pensija, visiems prieinamos kelionės, ekonominė galimybė per gyvenimą sukurti kelias šeimas ir kiekvienoje jų išlaikyti po kelis prižiūrėtus vaikus. Toks gyvenimas gali būti malonus. Tačiau niekas negali garantuoti, kad tokios galimybės bus amžinos. Gal ekonomika pasikeis taip, kad viduriniosios klasės aukso amžius nesugrąžinamai liks praeityje. Tokių procesų neįmanoma sustabdyti. Vyriausybės neturi jiems priešintis, nes gali tik paleisti vėjais mokesčių mokėtojų pinigus. Pasaulis keičiasi. Tie, kurie nori jį sustabdyti, stabilizuoti, įšaldyti status quo, patys įsivels į rūpesčius, nes pasmerks šalį regresui.

Lengva pasakyti.

Jūs manote, vidurinioji klasė išsireikalaus iš vyriausybės, kad ši apgintų jos pozicijas? Tai įmanoma. Istorija žino daug tokių kultūrų ar civilizacijų, kurių raidą ilgam sustabdė galingos grupės, ginančios savo tradiciškai patogią padėtį. Galbūt galingoji amerikiečių vidurinioji klasė, ginanti savo nuostabųjį gyvenimo būdą, kurio rezultatas - ypatinga Amerikos padėtis antroje XX a. pusėje, gali pasipriešinti permainoms. Bet rezultatas, kaip ir visada tokioje situacijoje, bus atsilikimas. Jokia politika negali nebaudžiamai priešintis civilizacinėms permainoms. Struktūrinės jėgos visada nugali.

Tada kam reikalinga ekonominė politika?

Nereikia turėti didesnių ambicijų nei ribotas koregavimas. Nes vis tiek nieko daugiau padaryti nepavyks. Pavyzdžiui, Barackas Obama daug kalba apie darbo, suteikiančio žmogui vietą visuomenėje, reikšmę. Jis kelis kartus prisiminė savo uošvį, kuriam darbas buvo svarbiausias, nes suteikė orumo, gyvenimo prasmės, pasididžiavimo pojūtį. Tuo Obama mane galutinai palenkė į savo pusę. Nes pirmą kartą prezidentu gali tapti žmogus, kuris gerai supranta, jog pagrindinė šiuolaikinės ekonomikos problema yra darbas. Žmogus be darbo greitai degraduoja. Žmogus, kuris negali išlaikyti savęs ir šeimos, pasirūpinti savo vaikais, jaučiasi nereikalingas.

Tačiau tai ne tik geros savijautos klausimas. Netekę save ir šeimą leidžiančio išlaikyti darbo, žmonės daugiau serga ir anksčiau miršta. Darbas yra būtinas ne tik tam, kad galėtume save išlaikyti, bet ir tam, kad būtume sveiki. Sėdėdamas namuose žmogus praranda ne tik pinigus. Jis praranda svarbią gyvenimo dalį. Ir visuomenė taip pat praranda ne tik darbą, kurį jis galėtų atlikti. Ji praranda ir sumanymus, kurie tam žmogui galėtų ateiti į galvą darbe pabendravus su kitais.

Obama supranta, kad vyriausybė privalo ir gali daug padaryti, kad žmonių be darbo būtų mažiau, nei tai vyksta veikiant išimtinai tik rinkai, ir kad problema yra ne tik darbo vietos, bet ir atlygis, kurio didelei grupei žmonių nepakanka išgyventi. Jis žino, kad su tuo taip pat galima kovoti nesunaikinant ekonomikos.

Ar teisingai supratau, kad Jums moralinė darbo vertė yra svarbesnė už ekonominę?

Prieš kelias dienas kartu su savo studentais rašiau tekstą apie darbo, kaip intelektualinės raidos mechanizmo, vertę. Po kelių valandų priėjome prie lygiai tokios pat išvados, kaip ir jūs. Darbo esmė yra ne ekonominės ar intelektualinės vertybės, bet moralinė vertė. Darbas kuria žmogų. Greičiausiai XIX a. labai nedaug žmonių mąstė apie intelektualinę ar moralinę darbo vertę. Dabar mąstymas apie darbą tik kaip apie atlygį, pelną yra labai nutolęs nuo šiuolaikinio darbo esmės.

O kas dabar yra darbo esmė?

Idėjos, sumanymai, mokymasis. Visą mūsų funkcionavimą šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau apibrėžia idėjos, sumanymai ir sugebėjimas mokytis. Tai mums vienodai aktualu ir kaip vartotojams, ir kaip darbuotojams. Žmogus, kuris moraliai netobulėja darbe, netobulės ir kaip vartotojas. Prarasdamas sugebėjimą dirbti, jis ima prarasti ir vartojimo sugebėjimus. Nes vartojimas taip pat vis labiau reikalauja kompetencijos, sugebėjimo išsilaikyti ant techonologijų permainų bangos, sugebėjimo užmegzti darbe socialinius ryšius, kurie padeda mums judėti besikeičiančių prekių ir paslaugų pasaulyje. Dabar žmogus privalo tobulėti ir kaip darbuotojas, ir kaip vartotojas. Tai darosi vis labiau neatsiejama. 1932 m. Myrdalas rašė, kad artėjame prie momento, kai žmogui daugiau malonumo suteiks darbas, o ne vartojimas. Manau, kad išsivysčiusiose šalyse esame neįtikėtinai arti šios nuostabios akimirkos.

Kai Jūsų klausausi, toks įspūdis, jog gyvename kažkokiame ekonomikos rojuje. Kai pirmuose laikraščių puslapiuose nuolat skaitome žodį „krizė", Jūs visur matote tik šviesius dalykus.

Krizė yra konjunktūrinio ciklo dalis. Man tai joks magiškas žodis. Žinoma, jei geros konjunktūros laikais būtų padaryta mažiau klaidų, krizė būtų lengvesnė. Kai klaidų daugiau, krizė labai nemaloni. Bet krizė - tai ne pasaulio pabaiga. Po kelerių metų ji pasibaigs ir sugrįš gera konjunktūra. Tai neišvengiama. Žinoma, daugybei žmonių krizė susijusi su įvairiais nepatogumais ir nemalonumais. Tiems, kurie jaučiasi nekaltomis krizės aukomis, vyriausybės privalo padėti. Bet tai nėra kažkas ypatinga. Man nepatinka tendencija nuolat kalbėti apie tamsias pasaulio ir ekonomikos puses.

Knygoje „Vertingas darbas" Jūs pats aprašinėjote tamsiąją šiuolaikinės ekonomikos pusę, kai dirbama už atlyginimą, už kurį negalima išlaikyti net vieno žmogaus. Per dešimtį nuo knygos pasirodymo praėjusių metų daugelyje šalių tokių darbuotojų padaugėjo.

Sutinku. Tai dalis tamsiosios šiuolaikinės tikrovės pusės. Ir rimta problema. Bet ne Dievo bausmė, o tik šalutinis šio kapitalizmo raidos etapo padarinys. Kaip ir su kiekvienu šalutiniu padariniu, ir su šiuo reikia susidoroti, nes, žinoma, negalima priimti tokios padėties.

O kaip su tuo susidoroti?

Yra du sprendimai. Vienas yra laikas. Nes laikui bėgant darbo našumas auga. Kuo didesnis darbo našumas, tuo daugiau žmonių gali dirbti geriau apmokamą fizinį darbą. Fizinį darbą vis dažniau perima robotai, o žmonių darbas reikalauja vis daugiau mąstymo. Bėda ta, kad kiekvienas mūsų turi tik vieną gyvenimą. Negalima pasakyti žmonėms: „Po penkiasdešimties metų turėsite tobulą darbą."

Taigi lieka subsidijos, kurias prieš dešimt metų siūlėte knygoje „Vertingas darbas".

Dabar subsidijuoti blogiausiai apmokamų darbuotojų atlygį man atrodo dar labiau būtina nei tada. Nes ta grupė auga. Jei krizė iš finansų persikels į gamybą, jis augs dar greičiau. Labai blogai apmokami žmonės neturi nei pinigų mokslui, nei pakankamai savo vertės pojūčio, kad patikėtų, jog gali siekti daugiau. Pernelyg žemas darbo užmokestis naikina savęs vertinimą, tikėjimą savimi. Socialiai pažemintas žmogus neturės drąsos prisipažinti, kad norėtų kažko daugiau.

Bet ar tai ekonomiškai teisinga? Ar tai tik garbinga, ar taip pat apsimokės?

Ekonomika nėra mokslas apie tai, kaip užsidirbti pinigų. Tai mokslas apie santykius tarp ekonomikos ir visuomenės gyvenimo. Dažnai galima gauti daugiau uždirbant mažiau. Tačiau šiuo atveju tai nėra mano pagrindinis argumentas. Kai baigiau knygą, paskambinau Johnui Rawlsui (garsus amerikiečių filosofas, knygos „Teisingumo teorija" autorius, - red. past.) pasakyti, kad mano pagrindinis argumentas subsidijuoti mažiausius atlyginimus yra ne jo siūloma moralė, bet išlaidos. Bijojau, kad jis mane apkaltins cinizmu ir amoralumu. Nes kai klausiame, ar apsimoka socialiai neįgaliems žmonėms suteikti normalaus gyvenimo šansą, sulaukiame kaltinimų cinizmu. Nenorėjau, kad Rawlsas mane palaikytų ciniku. Bet jis mane suprato taip, kaip aš suprantu jus. Jis pasakė: „Šiame politiniame klimate negalima sustoti ties morale. Kartais yra svarbiau žmones kuo nors įtikinti, nei pasinaudoti tinkamais argumentais."

Kaip suprantu, ir Jums moralinis argumentas yra teisingas, bet neveiksmingas. Kokie yra veiksmingi argumentai?

Mano požiūris į subsidijavimą remiasi kaina, kurią visuomenė moka už nefunkcionalias šeimas, socialiai neįgalius vaikus, nusikalstamumą, atskirų bendruomenių iškritimą iš vartojimo ir darbo rinkos, užribyje atsidūrusių žmonių, nepanaudotų talentų netapimą piliečiais. Tai galima paskaičiuoti. Tačiau ši sąskaita nėra nemorali. Rawlsas taip pat aprašė visuomenę kaip bendrą didelės žmonių grupės verslą siekiant naudos visiems. Rinkos ekonomika yra pagrindinis visuomenės verslas. Kai žiūri į visuomenę, tampa akivaizdu, kad tame bendrame versle visi turi turėti naudos. Jei jos negauna, nebeneša naudos kitiems, t.y. generuoja nuostolius.

Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti