Šio teatro gastrolės rengiamos kartu su programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė '09”.

„Comédie française” - seniausias ir vienintelis valstybinis Prancūzijos teatras, jį 1680 m. savo dekretu įsteigė karalius Liudvikas XIV. Tam buvo sujungtos trys Paryžiaus trupės, iš kurių viena - didžiojo prancūzų komediografo Jeano-Baptiste'o Moliêre'o. Nors teatrą steigiant Moliêre'as jau buvo prieš kelerius metus miręs, „Comédie française” dažnai vadinamas Moliêre'o namais (La Maison de Moliêre). Šis teatras vienintelis Prancūzijoje turi nuolatinę trupę ir repertuarą, o kiekvienas nuolatinis trupės narys - lygias teises sprendžiant teatro politikos ir repertuaro klausimus. Nuo pat pirmųjų aktorių XVII a. iki dabar nuolatiniai trupės nariai (vadinami sociétaire) turi savo eilės numerį (pavyzdžiui, paskutinė į šį teatrą priimta aktorė yra 516-oji tikroji trupės narė). Giliausias istorines šaknis Europoje turinčioje trupėje tam tikros komiškosios vaidybos priemonės (ypač vaidinant Moliêre'ą) yra perduodamos iš vienos aktorių kartos į kitą.

Prancūzijos karališkasis nacionalinis teatras Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje suvaidins du spektaklius per vieną vakarą: šiuolaikinio italų dramaturgo Spiro Scimone's „Šventę” ir Moliêre'o „Juokingąsias pamaivas”. Abu spektakliai trunka po valandą, tarp jų numatoma pusvalandžio pertrauka.

Dėl pjesės „Šventė” 1964 m. gimusį S. Scimone kritikai priskiria prie geriausių italų komediografų. Jis aprašo vienos šeimos dieną - trisdešimtąsias vedybų metines. Ironiškas Scimone's stilius žaižaruoja išryškindamas akivaizdžias kasdienio bendravimo banalybes. Bet tai nėra šeimos karikatūra - tai išdidintas vidutinės, tradicinės šeimos „normalumas”. Spektaklį režisavo Belgijoje gyvenantis bulgarų kilmės režisierius Galinas Stoevas.

O šiuolaikišką, dinamišką režisierių britą Daną Jemmettą, atvykusį kurti spektaklio į žymųjį teatrą, sužavėjo galimybė iš naujo atrasti komedijos džiaugsmą interpretuojant klasikinį kūrinį su puikiais aktoriais, prisilaikant griežtų teatro istorijos ir tradicijų diktuojamų taisyklių. Moliêre'o „Juokingosios pamaivos” pasakoja apie tai, kaip du jauni plevėsos paryžiečiai iškrečia piktą pokštą čia geros partijos ieškoti atvykusioms turtingoms provincialėms: kaip markizą ir vikontą merginoms jie pristato du liokajus. Triumfuoja snobizmas ir pigios iliuzijos. Sudužusios svajonės, nusivylimas ir pažeminimas - visais laikais antroji tuštybės mugių pasaulio pusė.

Taigi žiūrovai turi galimybę pamatyti unikalų reginį - ilgaamžės vakarietiško teatro tradicijos ir šiandienos menininkų kūrybinės energijos susidūrimo rezultatą.

Festivalio „Sirenos” inf.

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09