Vienos šventės jau praėjo, laukia kitos, bet svarbiausios dovanos nupirktos ir įteiktos, tad galima šiek tiek nusiraminti ir pažvelgti į save iš šalies. Sąmoningai nekreipiau dėmesio į filmus, kurių pavadinimuose yra užuominų apie Kalėdų šventimą, nes dažniausiai tai siaubingas, virškinimo tikrai negerinantis kičas. Tačiau vieną panašaus pobūdžio filmą siūlyčiau pasižiūrėti. Tai Thomaso Bezuchos „Sveika, sužadėtine!" (TV3, 30 d. 23 val.). Jis perkels į Kalėdoms besirengiančios Stounų šeimos namus. Vyriausias sūnus Everetas į juos atsiveža sužadėtinę, kuri sukelia Stounams menkai slepiamą panieką. Meredit yra karjeros moteris ir siekia būti ideali, tobula, sėkminga. Stounai nusprendžia ją pamokyti, bet nujausdama pavojų Meredit pasikviečia padėti jaunesnę seserį. Ši iškart užkariauja Stounų širdis. Tačiau Meredit situacija tampa dar sudėtingesnė...

„Sveika, sužadėtine!" - žvaigždžių (Claire Danes, Diane Keaton, Saros Jessicos Parker, Dermoto Mulroney ir kt.) meistriškai suvaidinta charakterių komedija. Stounų šeimynėlė - tai įvairiausių rūšių individualybės, o tėvai profesoriai garbina liberalias vertybes. Tarp filmo herojų bus ir gyvenimo kelio ieškantis sūnus, ir kitas, atsiduodantis įvykių tėkmei, ir kurčias gėjus bei jo meilužis, žiopla sesuo, nėščia žmona, laukianti, kada atvažiuos darboholikas vyras. Bet šios šeimos problemos - universalios. Laimei, režisierius pasinaudojo romantinės komedijos žanru, norėdamas sukurti pasakojimą apie didžią šeimos galią. Juk šeima dažniausiai atsako už tai, kuo tapome ir ko siekiame.

Dar vienas kalėdinis filmas, kuris nelabai telpa į tradicinius rėmus, yra Haroldo Ramiso „Ledinė kompanija" (TV3, sausio 3 d. 21.35). Filmo herojai du niekšeliai prieš pat Kalėdas „sukombinuoja" du milijonus dolerių. Pinigai priklauso mafijozui, tad iš miesto jiems bus nelengva pasprukti. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Johnas Cusackas ir Billy Bobas Thorntonas.

Kitas ne savo kailyje atsidūręs šios savaitės personažas - policininko uniformą radęs benamis Albert'o Dupontelio filme „Keistuolis policininkas" (BTV, sausio 2 d. 23.25). Benamis norėtų tik skaniai ir nemokamai pavalgyti policininkų valgykloje, bet įsipainioja į sudėtingą vaiko pagrobimo bylą. Dupontelis, kuris pats vaidina ir pagrindinį vaidmenį, sakė filme norėjęs pateikti asmenišką požiūrį į didžiųjų komikų Charley Chaplino ir Busterio Keatono mitus. Bet filmavimo aikštelėje atsirado vietos ir dviem gyvoms legendoms - „Monty Python" nariams Terry Gilliamui ir Terry Jonesui. Prancūzų spauda negailėjo filmui komplimentų. Gal iš tikrųjų, sugrįžimas prie nebylios komedijos ištakų šių dienų kinui išeitų tik į gera.

Vieno svarbiausių šios savaitės filmų - 1955 m. sukurto Roberto Aldricho „Didžiojo peilio" (LTV2, sausio 4 d. 18.50) pagrindas - garsaus dramaturgo Cliffordo Odetso pjesė. Būtent Odetsas tapo brolių Coenų filmo „Bartonas Finkas" personažo dramaturgo prototipu. Su Odetsu siejasi ir svarbus Holivudo istorijos puslapis. 1953 m. Elia Kazano įskųstas antiamerikietišką veiklą tyrusiai komisijai, Odetsas turėjo įrodinėti, kad niekad nepatyrė Komunistų partijos įtakos ir savo kūriniuose išreiškė gilią užuojautą darbininkų klasei. Aldrichas buvo kilęs iš turtingos bankininkų šeimos. Jis buvo Rockefellerių pusbrolis, bet pasirinko kitą kelią. 1941 m. atvykęs į Kaliforniją jis pradėjo dirbti bankrutuojančio RKO studijoje. Beje, viena studijos bankroto priežasčių buvo dabar geriausiu visų laikų filmu laikomo Orsono Welleso „Piliečio Keino" finansinis žlugimas.

Pagrindinis „Didžiojo peilio", kuris 1955 m. buvo apdovanotas Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu", herojus - Holivudo aktorius alkoholikas Čarlis Kastlas (Jack Palance) - atsisako atnaujinti kontraktą. Prodiuseris ima šantažuoti aktorių, kad praneš visuomenei, jog šis būdamas girtas partrenkė žmogų, dėl kurio mirties buvo nuteistas nekaltas.

Iš esmės, tai filmas pamfletas. Jis nukreiptas prieš Holivudą. Režisierius rodo, kaip Holivudo pramonė elgiasi su talentingais žmonėmis ir slopina bet kokį maištą. Turėjęs nemažą tokio pobūdžio patirtį, Aldrichas filme atskleidė Holivude klestėjusią korupciją ir jėgos diktatą. Aldrichas yra sakęs, kad filmo herojus prodiuseris sujungė Louiso B. Mayerio, Jacko L. Warnerio ir Harry Cohno bruožus. „Didysis peilis" - ne vienintelis Holivudui skirtas Aldricho filmas. Tarp garsiausių yra ir vėlesnis „Kas nutiko Beibi Džein?"

Apie pramogų verslo užkulisius ir nenumaldomą šlovės troškimą prabyla ir britų kino maištininko Tony Richardsono pagal garsiausio „įtūžėlio" Johno Osborne'o pjesę 1960 m. sukurtas „Komikas" (LTV2, sausio 2 d. 19.45). Šiame pasakojime apie bet kokia kaina karjeros siekiantį aktorių vaidmenis sukūrė Laurence'as Olivier, Albertas Finney, Joan Plowright.

Tačiau didžiausią senų laikų kino nostalgiją sužadins LNK „Snobo kinas", sausio 4 d. 23.10 parodysiantis Claude'o Leloucho filmą „Vyras ir moteris" (1966). Pasakojimas apie dviejų suaugusių ir praradimus patyrusių žmonių - filmavimo grupės asistentės ir lenktynininko - meilę dabar vadinamas kultiniu. Taip dažniausiai įvardijami filmai, kurie nėra šedevrai, bet paliko neišdildomą įspūdį kelioms kino žiūrovų kartoms. „Vyras ir moteris" iškart sulaukė ne tik Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės" bei dviejų „Oskarų" (už geriausią užsienio filmą ir geriausią scenarijų), bet ir rimtos kritikos. Maištingiausio ir revoliucingiausio 7-ojo dešimtmečio viduryje Lelouchas sukūrė stilingą ir gražų, net salsvoką filmą apie meilę, todėl ne vieno savo kolegos buvo apkaltintas „galanteriškumu".

Režisierius sakė, kad filmo sumanymas gimė 1965-ųjų rugsėjį Dovilio paplūdimyje, kai jis pamatė su vaiku žaidžiančią gražią moterį. Pirmoji, kurią Lelouchas įsivaizdavo Anos vaidmenyje, buvo Romy Schneider, bet šioji šaltai sutiko režisierių ir pabėrė jam daugybę priekaištų dar neskaičiusi scenarijaus. Tada Lelouchas pasirinko Anouk Aimée, nors vienu metu, kai aktorė atsisakė filmuotis laive, buvo sumanęs ją pakeisti Annie Girardot. Kodėl tai prisimenu? Todėl, kad tokio pobūdžio filmuose aktoriai yra labai svarbūs. Juk filmas, kuriame Aną vaidina Schneider, būtų buvęs visai kitoks. Filmavimo metu širdies nuotykiais garsėjantis Lelouchas buvo įsimylėjęs Anouk Aimée. Tačiau ji pamilo kitą vyrą, Pierre'ą Barouh, ir tas susižavėjimas baigėsi sėkminga santuoka. Aktorė vėliau vaidino ne viename Leloucho filme, kaip ir pagrindinį personažą suvaidinęs Jeanas-Louis Trintignant'as. Po 20 metų jie susitiko „Vyro ir moters" tęsinyje.

Režisieriaus sprendimas interjeruose vykstančias scenas filmuoti nespalvotoje juostoje, natūrines - spalvotoje, buvo paskelbtas novatoriškumu, nors iš tikrųjų režisierius tiesiog taupė menkas filmui skirtas lėšas. Tas akivaizdus filmo pigumas visai netrukdo, net atvirkščiai. Kai ekrane pasigirsta garsioji melodija „Ša-ba-da-ba-da", galvoji visai apie ką kitą, nors puikiai žinai, kaip baigiasi panašios meilės istorijos ir pokalbiai apie tai, ką gelbėtum iš degančio namo - šedevrą ar katiną. Filmas išsaugojo žavesį, nors, prisipažinsiu, metams bėgant jo paprastumas ant banalybės ribos darosi vis labiau akivaizdus.

Deja, taip dažniausiai atsitinka ir gyvenime. Pažvelgęs į praeities kančias ar susižavėjimus, imi ir nusistebi, kaip tai buvo banalu. Nenusiminkime, Naujieji žada, kad viskas prasidės iš naujo. To ir linkiu.

Jūsų -

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.47 (829), 2008-12-26