Pasakojimo gyvastis tarp kietų viršelių
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Agnė Narušytė. „Lietuvos fotografija: 1990–2010“. Vilnius, „Baltos lankos“, 2011, 344 p., 2000 egz.
|
Snigs
Agnė Narušytė
Vidmantas Ilčiukas. „Užupio 22”. 2008 m.
|
Nida: smėlis, vanduo ir...
Agnė Narušytė
Gintautas Trimakas. „13 išėjimų prie jūros”. 1988 m. Net ir Thomas Mannas, 1931 m. gruodžio 1 d. pasakodamas apie Kuršių neriją „Rotary“ klube, pasijuto negalįs „perteikti savito tos žemės primityvumo ir žavesio“.
|
Rašau antrą kartą
Agnė Narušytė
Remigijaus Pačėsos parodos ekspozicijos fragmentai. Giedriaus Jucevičiaus nuotraukos Jau ilgokai Remigijus Pačėsa man atrodė dingęs iš fotografijos lauko.
|
Meno įpročių klibinimas
Agnė Narušytė
Cristian Marclay. Kadras iš filmo „Laikrodis“. 2010 m. „Norint iš tikro, kūrybiškai pranokti religinį nušvitimą, nereikia narkotikų. Religinis nušvitimas įveikiamas profanišku nušvitimu, materialistiniu, antropologiniu įkvėpimu, į kurį įvesdinti gali hašišas, opijus ar bet kas kita“, – rašė Walteris Benjaminas apie siurrealizmą, nė neįtardamas, kad jo mintis bus panaudota po kokių aštuoniasdešimties metų renkantis 54-osios Venecijos bienalės pavadinimą.
|
Plėšrumo anatomija
Agnė Narušytė
Ekspozicijos vaizdas. V. Aukštaičio nuotr. iš LDM NDG archyvo Pastebėjau, kad įstrižas takas, kuriuo reikia nusileisti nuo Nacionalinės dailės galerijos kalniuko, veda ne tik Neries ir miesto link. Juo einant, kai kas paaiškėja.
|
Kaip jis mane...
Agnė Narušytė
Kai šitaip perrašiau Alfonso Andriuškevičiaus esė pavadinimą, supratau - kito jau nebus.
|
Fotografija prie klausyklos
Agnė Narušytė
Gediminas Pranckūnas. IV Nr.11 „Rupūs miltai, - rašė Kurtas Vonnegutas knygoje „Žmogus be tėvynės“, - jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį...“. Fotografuok - mintyse priduriu, žiūrinėdama tapytojo Gedimino Pranckūno fotografijų parodą „Tylos skliautai“ Vilniaus rotušėje.
|
Prie lango, prieš Kalėdas
Agnė Narušytė
Julius Keleras. Iš knygos „Vilniaus šaligatviai" Ir vėl Kalėdos.
|
Kas įsiminė 2010-aisiais dailėje
7 MD
Marta Vosyliūtė. Instaliacijos „Sekta“ fragmentas. 2010 m. Paprašėme trumpam sustoti ir peržiūrėjus metų atminties atkarpą pasakyti, kas Jums taps šių metų prisiminimų žymekliais. Užklausimas buvo išsiųstas gana plačiai ir kvietė prisijungi visus norinčius. Dėkojame atsiliepusiems, radusiems laiko tarp šventinių rūpesčių. O Jus, kiekvieną asmeniškai, labai kviečiame pasidalinti savo įspūdžiais ir pastabomis komentarų skiltyje.
|
Apie skaitymą
Agnė Narušytė
Arūnas Gudaitis. Kadras iš videofilmo „Susitikimų vieta“. 2002-2003 m. „Parašęs knygą, autorius turi mirti. Kad netrukdytų tekstui eiti savo keliu“, - rašė Umberto Eco postilėje „Rožės vardui“. Ši rašytojo išvada man nedavė ramybės skaitant atsiliepimus apie parodą Šiuolaikinio meno centre „Lietuvos dailė 2000-2010“ ir kalbantis su jos kuratorėmis apie jų kūrinio kritiką.
|
Niekas nebegali nusibosti
Skaidra Trilupaitytė
Parodos fragmentas. Andriaus Valužio nuotr.
|
Tapsmo formos
Agnė Narušytė
Ekspozicijos fragmentas.
L. Ausylos nuotrauka Sumaniusi parašyti knygą apie save, Simone de Beauvoir suprato, kad pirmiausia turi apibrėžti, kas yra moteris, tad parašė knygą „Antroji lytis“ (1949). Nuo tada praūžė ne viena feminizmo banga, prirašyta daugybė teorijų apie moterį ir jos istoriją, prikurta moters žiūrą realizuojančių meno kūrinių. Moters apibrėžimų, pasirodo, gali būti neįtikėtinai daug. Ir negalima pasakyti, kad klausimas būtų galutinai išspręstas ar kad būtų kiek nors lengviau save kaip nors apibrėžti, jei jau esi moteris.
|
Archyvas: nuo Žaliojo tilto iki Pohuliankos
Agnė Narušytė
Algirdas Šeškus. Be pavadinimo „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – sako fotografas Algirdas Šeškus ir taip viską supainioja, nes iš ko tuomet susidaro fotografija?
|
Apie vamzdžius
Agnė Narušytė
Vladas Urbanavičius. „Krantinės arka“
P. Romančiko (ELTA) nuotrauka iš VEKS'o archyvo Aną savaitę užšalo mano vamzdis. Tiksliau - ne vamzdis, o juo tekantis vanduo. Kaip visada, paskambinau „Senamiesčio ūkiui“, kaip visada, man atsakė, kad ne mano vienos vamzdis užšalo, taigi teks palaukti, ir, kaip visada, paaiškino, kad visame senamiestyje užšąla, todėl protingesni žmonės visą žiemą be perstojo leidžia vandenį. Po pietų atėjo du vyrukai, užlipę į palėpę ištirpdė ledus, o paskui pamokė, kaip atsukti vandens srovelę, kad nesisuktų skaitiklis. Ir jis nesisuka!
|
Kalėdų istorijos
Agnė Narušytė
Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“. 1960-1965 m. Iki Kalėdų likus kokioms dviem savaitėms, vienas fizikos profesorius man priminė garsiąją Antoine'o de Saint-Exupéry sentenciją: „Yra tik viena tikra vertybė - tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“ Iš pradžių ją norėjau saugiai padėti atgal į praeities tikėjimų lentyną. Bet ji niekaip ten nebetilpo, nebenorėjo užsikloti dulkėmis, prašėsi nuvaloma ir apžiūrima, primygtinai įrodinėjo, kad, girdi, labai tinkama Kalėdoms. Ką darysi, paklusau.
|
Žvelgiant iš šalies
Agnė Narušytė
Taline buvau taip seniai, kad teko jį vėl iš naujo susikonstruoti. (Re)konstravimo procesas prasidėjo dar Vilniuje, kai Šiuolaikinio meno centre apžiūrinėdama Baltijos meno trienalės parodą „Miesto istorijos“ susidūriau su auksiniu Alioša.
|
Kaip Alvydo Lukio knyga sukūrė déjà vu efektą
Agnė Narušytė
Alvydas Lukys. „2007 06 24“ Vartydama naują Alvydo Lukio knygą „Būtasis tęstinis“, dar kartą patyriau, koks painus dalykas yra laikas.
|
Begalinis laikas mažame vaizde
Agnė Narušytė
Vytautas Balčytis. „Gegiedžiai“. 2002 m. Šiandien teko nutraukti lėkimą paskui darbus ir rašyti apie Vytauto Balčyčio neseniai išleistą fotografijų knygą.
|
Nostalgija, DADA ir konstruktyvizmas
Agnė Narušytė
Žilvinas Kempinas. „Tūba“. 2009 m. Laikai pasikeitė. Dar ne taip seniai į Veneciją dardėdavom autobusais - kokias tris dienas, pakeliui sustodami Bratislavoje ar Vienoje. Ištindavo kojos, įskausdavo kaklas, nebenulaikantis galvos, ant sėdynių prikrisdavo duonos, dešros ir sūrio trupinių, ištverti šiek tiek padėdavo alkoholis. Nakvodavom kokiame nors pigesniame viešbutyje ne Venecijoje, tad kiekvieną vakarą reikėdavo nepražiopsoti paskutinio laivo ir autobuso.
|
|