„Menas, žinokit, ne juokas“
Jurga Armanavičiūtė
Nina Bondeson. „Hatchette-Ann“. 2010 m. J. Lapienio nuotrauka Pažintis su švedų menininke Nina Bondeson užsimezgė 2006-aisiais Vilniuje. Šiandien, atrodo, lemtingo susitikimo metu tik mandagiai pasikeitėme kontaktais ir trumpai pasikalbėjome apie grafiką. Pasikeitimas abiem išėjo į naudą – po metų Nina į Lietuvą atlydėjo savo vyrą menininką Jimą Bergreną, kuris Vilniaus grafikos meno centro kvietimu lietuviams vedė naujų grafikos technologijų seminarą.
|
Abstrakti grafika įvairiomis priemonėmis
Eglė Juocevičiūtė
Vidmina Stasiulytė. Instaliacijos „Homo“ fragmentas. 2012 m. J.Lapienio nuotr. Kai kuratoriai ar galerininkai eksponuoja grupinę parodą, sudarytą iš įvairiomis priemonėmis sukurtų darbų, daugiausiai laiko užima atskirų darbų sujungimas į vizualias ir idėjines grupes bei šių darbų grupių jungčių ir ribų nustatymas.
|
Visiems atpažįstama stilizacija
Milda Gudžiūnaitė
Sumanymas prisiliesti prie vaikystės temos jaunosios kartos grafikui Tadui Gindrėnui dovanojo galimybę prisiminti ankstyviausią stilizaciją. Menininkui teko bendradarbiauti su vaikais, o šia paroda jis bando perteikti vaikų pasaulį ne tik tokį, kokį pats įsivaizduoja, bet kartu ir tokį, kokį jį mato vaikai. Parodoje eksponuojama palyginti nedaug kūrinių – linoraižinys ,,Mano pasaulis“, kelios klišės ir vienas mažytis netikėtumas.
|
Skirtumai ir sutapimai
Kristina Stančienė
Birutė Zokaitytė. „Nuoširdumas I“. 2012 m. Įprasta, kad paroda, ypač grupinė, yra tam tikra kolektyvinė manifestacija, reakcija į kokią nors idėją, temą (žinoma, jei nekalbame apie „Plekšnės“ klubą ar panašius susivienijimus, ataskaitines parodas, kuriose svarbu tiesiog pasirodyti). Ši ekspozicija sudaro atvirkščią įspūdį – jokios temos, jokios koncepcijos, tik daugybė skirtingų mąstymo krypčių, nuorodų – nuo Mažosios Lietuvos ar senovės Graikijos istorijos iki šiuolaikinių artefaktų ir net zoologijos.
|
Dvidešimt devynios tapatybės
Laima Kreivytė
Laisvydė Šalčiūtė. „Malonu, kai po namus sukasi moteriškė“. 2011 m.
J. Lapienio nuotrauka Laisvydės Šalčiūtės parodos pavadinimas pasiskolintas iš Virginijos Woolf 1928 m. parašyto romano „Orlando“, tik paantraštė („biografija“) tampa pavadinimo dalimi.
|
Nuo svajonių iki vieno asmens kulto
Monika Krikštopaitytė
Audrius Naujokaitis. Fotografijų ciklo „Jonas Mekas, Soho ir East Village, Niujorkas 1994–2001“ ekspozicijos fragmentas. JMVMC. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka
|
Piešinio (at)mintis
Laima Kreivytė
Marijos Teresės Rožanskaitės piešinys.
Autorės nuotrauka Kai Jurga Minčinauskienė pasiūlė prisidėti rengiant Marijos Teresės Rožanskaitės parodą „Kairės–dešinės“ galerijoje, apsidžiaugiau.
|
Tarp fantastikos ir dokumentikos
Kristina Stančienė
Edmundas Saladžius. Iš ciklo „Vizijos”. 1987-1989 m. Seniai matyto žymaus grafiko parodoje – iki šiol viešai nerodyti piešiniai iš 1986–1993 m. sukurtų ciklų „90-ieji“, „Šunys“, „Kauno vaizdai“, „Vizijos“. Ši paroda – puiki proga tiesiog pasigrožėti tradicinėmis meninės kūrybos vertėmis – virtuozišku piešiniu, įtaigiomis kompozicijomis, formomis, figūromis. Joks atradimas, tačiau „mažosios“ žinomų menininkų kūrybos formos, kaip antai laisvas, eskiziškas piešinys, dažnai atskleidžia daugiau nei „rimtieji“ kūriniai – leidžia suprasti vaizdinio atsiradimo ir jo transformavimo mechanizmus.
|
Menininkai baltose lankose
Aistė Paulina Virbickaitė
Giedrė Mikulskaitė. Iliustracija „Metams“. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka „Baltos lankos, juodos avys – kas išmano, tas jas gano“ – štai, „ganymas“ ir yra ta vienintelė knygos funkcija, kurią mokame ir pripažįstame.
|
Popierinis debesis, akmeninis paukštis
Dovilė Daunoravičiūtė
Olgos Wielogórskos parodos „Debesis ir akmuo“ eksponatas. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka Vilniaus grafikos meno centro galerija džiugina renginių gausa – per kelias dienas (birželio 28 ir 29) atidarytos net trys parodos. Visos skirtingos ir savaip patrauklios. Viena jų – Olgos Wielogórskos kūrybos paroda „Debesis ir akmuo“, kur pristatomi grafikos ir mažosios plastikos darbai, sukurti 2007–2011 metais.
|
Tiek, kiek rasiu
Monika Krikštopaitytė
Kęstutis Grigaliūnas. Instaliacijos „1941“ vaizdas. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotraukos. Jei dabartį suprastume kaip gelmę (kur driekiasi praeitis, ir net savaip ateitis), Kęstutis Grigaliūnas kaip tik į ten ir leidžiasi. Jo nagrinėjamas laikas sukelia labai intensyvių jausminių patirčių, nes čia susipina daugybė tragiškų likimų. Būtent todėl jis privalo elgtis itin apgalvotai ir preciziškai, taip, kaip į pavojingą kelionę išsiruošęs žmogus (pvz. alpinistas), nes bet koks netikslus judesys gali būti pragaištingas.
|
Pėdsekio hipotezės
Monika Krikštopaitytė
Matas Dūda. Iš ciklo „Neatpažįstamų įrankių atspaudai“. 2010 m. G. Jucevičiaus nuotr. Imituodama parodos struktūrą (kai greta iškabinti tarpusavyje nesusiję skirtingų autorių kūriniai) ir grafikos preso darbą, mintis išdėstysiu atskiromis tezėmis.
|
„Nekaltybės“ muziejus
Laima Kreivytė
Laisvydė Šalčiūtė. Iš ciklo „Giesmių giesmė“. 2010 m „Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais.
|
Paminėti būtina
Monika Krikštopaitytė
Przemysłav Pokrycki. „Pirmoji Komunija“. 2005 m. Tai viena iš įdomesnių tarptautinio fotografinio meno festivalio Vilniuje „In Focus 2010“ parodų.
|
Tiesiog bendraminčiai
Kristina Stančienė
Gintarė Kazokaitė. „Vakarėlis susipažinimas“. 2007 m. Pavadinimas – ne tik formalus ekspozicijos įvardijimas. Žinomos grafikės – Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė, Lida Dubauskienė ir Vida Jovaišienė – joje demonstruoja po vieną ar keletą savo kūrinių, greta rodomi jų mokinių diplominiai darbai.
|
Vaizdai kartais geriau už žodžius
Monika Krikštopaitytė
Ekspozicijos fragmentas.
Nuotrauka A. Anglickaitės Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.
|
Apie kelio ženklus su ironija
Jolita Zykutė
Kristina Norvilaitė. „Staigiame posūkyje į kairę persiauti batelius griežtai draudžiama“. 2010 m. Parodos pavadinimas liepia stebėti kelio ženklus, bet, kitaip nei uniformuoti pareigūnai, neišduoda, kas laukia neklusniųjų.
|
Pagal Matą
Kęstutis Šapoka
Matas Dūda. „Tėvuko plaktukas ir kiti“. 2009 m. Ne ne, teologinių spekuliacijų nebus! Ne todėl, kad jos pasenusios ar nebemadingos, tiesiog diletantui postringauti šiomis pamatinėmis temomis būtų ne tik naivu, bet ir šventvagiška.
|
Kas bijo žmogaus teisių?
Rima Praspaliauskienė
Laisvydė Šalčiūtė. „Mona Liza ir Mona Liza“. 2009 m. „Koks tu gėjus, tu paprastas pydaras“, - džiaugsmingai frazę kartoja įvairių sluoksnių atstovai Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbe, per visą sieną kaip vestuvinė nuotrauka kabo Laisvydės Šalčiūtės drobė „Mona Liza ir Mona Liza“, šalia - jau kartą cenzūruotos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos bei Adomo Danusevičiaus queer estetikos tapyba, Kęstučio Grigaliūno dėžutė bei atmestasis Akvilės Anglickaitės darbas „XXXX“. Visa tai - galerijoje „Kairė-dešinė“ gruodžio 10 d. atidarytoje parodoje „Už žmogaus teises - be cenzūros“. Pasak kuratorės Laimos Kreivytės, ši meninė-pilietinė akcija, suorganizuota per porą dienų, yra įkvėpta Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojamos parodos „Menininkai už žmogaus teises“.
|
Paminklai nužudytiesiems
Erika Grigoravičienė
Kęstutis Grigaliūnas. „754 veidai“. 2009 m. Fragmentas Kęstučio Grigaliūno parodą „Apie Meilę“ sudaro „130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 veidai“ - žmonių, nužudytų Vilniuje 1944-1947 m. ir užkastų Tuskulėnų masinėje kapavietėje, taip pat sovietmečiu išleisto Cicerono veikalo „Tuskulo pašnekesiai“ rusų kalba turinys (pieštuku lietuviškai užrašyti skyrių pavadinimai: „Apie drąsą mirties akivaizdoje“, „Apie skausmo pergalėjimą“, „Apie užuojautą skausme arba nelaimėje“, „Apie aistras“, „Apie savaiminę dorybę“), Severino Vaitiekaus monografijos „Tuskulėnai: genocido aukos ir budeliai“ (2002) įžangos puslapis bei trumpas (Laisvydės Šalčiūtės) tekstas apie meilės Tėvynei sąlygą - meilę artimam.
|
|