Jau esame įpratę, kad festivalis „Vilnius jazz“ (šiemet vykęs dvidešimt ketvirtą kartą) aiškiai orientuotas į naująjį džiazą, bet net ir žinančius šią nuostatą pirmasis (uvertiūrinis) koncertas nustebino neįprasta šiam festivaliui vieta (Šv. Kotrynos bažnyčia), muzikine stilistika ir idėja.
Mąstydami apie ryškiausius naujesniųjų laikų meno, muzikos novatorius ir vizionierius, rečiau prisimename, koks buvo jų kelias iki kol jie tapo pastebėti, suprasti, pripažinti bei apsupti būrio sekėjų. Antai pirmasis iš minėtųjų prieš pusę šimtmečio iškentė nemaža patyčių, tuo tarpu antrajam jau buvo lengviau, juk savųjų muzikinių perversmų link jis pasuko kiek vėliau, jau pritraukęs minias gerbėjų.