Mamuto kaulo bokštas, perlų kopėčios

Sigitas Virpilaitis. Detalės. 2012 m. Autoriaus nuotrauka Plačiau >>

Pasisekė

Aistė Kisarauskaitė. „Kankorėžiai“. 2011 m. Vis dėlto jau antras šimtmetis yra visai atvirkščiai. Nesiseka gintarui, kategoriškai nesiseka, žinoma, jei žvelgsime visos Lietuvos mastu ir, žinoma, per meninę prizmę. Plačiau >>

Pasaulio parašymas

Zita Inčirauskienė. „Kontrabanda 1864–1904“ (darbas skirtas knygnešių atminimui). 2006 m. „Kaligrafija“ šiais laikais skamba anachronistiškai, maždaug kaip „karietų apmušėjas“, ir asocijuojasi su žmonėmis, užrašinėjančiais proginius atvirukus (tais retais atvejais, kai juos kas nors dovanoja penkiasdešimties metų sukakčiai įamžinti) arba rašančiais graudulingus tekstus ant kaspinų, kuriais apjuosiami laidotuvių vainikai. Plačiau >>

Tvirtas kaip sapnas

Kristi Paap (Estija). „Dvylika vaizdų“. 2010 m. Kadaise vienas studentas, vėliau tapęs kolega, kaip medžiagą savo diplominiam darbui pasirinko akmenį. Viskas būtų visiškai įprasta ir normalu, jei darbo tema nebūtų buvusi „Debesis“. Plačiau >>

Vilniaus bienalizacija?

Katarina Siposova (Slovakija). Smeigės „Not Gordian knot“. 2011 m. Metalo menininkai – ne tapytojai ar fotografai, kuriems sukurti kūrinį kartais pakanka įkvėpimo ir vienos nakties tą įkvėpimą perkelti ant plokštumos ar į juostelę. Metalo darbai gimsta gerokai lėčiau, jiems reikia daugiau laiko tiesiog fiziškai, ir kūryba dažnai kainuoja gana nepigiai. Plačiau >>

Tegu eina

Sandra Malaškevičiūtė. „Segė“. Obuolių sėklos, organinis stiklas. Eimanto Ludavičiaus nuotr. Tiesą sakant, šiais laikais jau keistokai atrodo „suneštinės“ parodos. Turiu galvoje tiesiog grupines parodas: neturinčias nei temos, nei koncepcijos, ne kuratorines, ne retrospektyvines, ne apžvalgines. Jokias: tiesiog grupė menininkų ėmė ir sunešė darbus į vieną vietą. Paprasčiausiai. Plačiau >>