Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Raktazodziai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Ivaškaitė

Viskas galėjo būti gerai

Sigita Ivaškaitė
„Ir vėl viskas bus gerai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Jau dabar galime teigti, kad šis teatro sezonas priklauso atgijusiam Nacionaliniam dramos teatrui. Teigiamai ar ne, bet iš esmės gyvai reaguota į visas premjeras, galbūt išskyrus kiek pro pirštus praleistą Yannos Ross „Chaosą“. Šiaip ar taip, teatras įgyvendino tai, kas pastaruoju metu dažnai pamirštama, – premjeromis pradėjo formuoti konceptualų repertuarą, kuriame ryškiai matyti pasirinkta teminė (šiuo atveju – socialinė) linija. Pradėję sezoną teatro fojė, lyg „apšildydami“ visą pastatą, vėliau perėję į Mažąją salę ir tik tuomet Didžiojoje pristatę du epinio užmojo kūrinius, artėjant pavasariui kūrėjai ir vadovai nusprendė leisti visiems atsikvėpti ir nusišypsoti.

Laikas apsispręsti

Sigita Ivaškaitė
„Aráxnė“
Šiemet suburta Baltijos baleto grupė (BBG) jau pristatė tris šiuolaikinio baleto spektakliais įvardytas premjeras.

Pasirinkę Rusijos teatrinę mokyklą

Sigita Ivaškaitė
Antonio Villani. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Artėjant Rusų dramos teatre Jono Vaitkaus režisuotos Leonido Andrejevo pjesės „Tas, kuris gauna antausius“ premjerai kalbiname spektaklyje vaidinančius aktorius Jaakko Edviną Kiljuneną (Suomija) ir Antonio Villani (Italija). Abu jie, studijavę savo gimtosiose šalyse, tolesnėms studijoms pasirinko Sankt Peterburgo teatro menų akademiją. Nuo šio neįprasto pasirinkimo ir pradėjome pokalbį.

Labas vakaras, vykdome apklausą...

Sigita Ivaškaitė
„Telefonų knyga
Neseniai publikuotame interviu teatrologė Rasa Vasinauskaitė išdėstė keletą svarbių minčių apie dabartinę jaunąją teatro kūrėjų kartą. Pradedant nuo to, kad kiekviena nauja karta arba imasi kažką keisti, arba tęsia prieš juos buvusiųjų darbus, ir baigiant tuo, kad dabar nėra aišku, ką jie mąsto apie šiuolaikinį pasaulį, ko iš jo tikisi. Su dauguma išsakytų minčių iš tiesų tenka sutikti, tačiau kovo 26 ir 30 d. rodytas Vido Bareikio režisuotas spektaklis „Telefonų knyga“ suteikė daug teigiamų emocijų, savotiškai atremdamas minėtus priekaištus.

Tradicija ir nauji kontekstai

Sigita Ivaškaitė
Teatrologė, teatro kritikė Dr. Rasa Vasinauskaitė

Aktorius - žmogus - publika

Sigita Ivaškaitė
Dainius Gavenonis (Satinas, dešinėje) ir Darius Meškauskas (Baronas). D. Matvejevo nuotr.

Pažinimas yra regimybė

Sigita Ivaškaitė
„Vabi Sabi Vasabi“. P. Valiskovos nuotr.
Sakoma, kad svita suvaidina karalių. Tuomet Lietuvos teatras galėtų būti „apkaltintas“, kad suvaidina Beną Šarką. Savo kūryba išsiskiriantis menininkas dažnai mistifikuojamas, aplink jį kuriama kažkokia paslapties aura, beje, dažniausiai labai paprastais būdais, pavyzdžiui, tylint. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti apie jo kūrybą pasirodžiusias publikacijas. Tad ir pokalbį pradėjau (o vėliau supratau, kad geriau bus likti tik klausytoja) nuo klausimo, ar negaila, kad (tikriausiai) niekas neparašys ir apie naujausią kūrinį „Vabi Sabi Vasabi“?

Kelyje į šviesą

Sigita Ivaškaitė
„Tamsioji pusė“
Šiuolaikinis šokis Lietuvoje, matyt, vis dar išlieka asmeniškiausių minčių ir prasmių menu. Nors ir kalbėdamas, atrodytų, apie bendrus dalykus, jis dažnai lieka nesuprastas. Stebint spektaklio „Tamsioji pusė“ (choreografė Edita Stundytė) premjerą, teko susidurti su abstrakčiomis mintimis, įvilktomis į dar abstraktesnį rūbą.

Racionalumas, logika ir jokių daugtaškių

Sigita Ivaškaitė
„Miego brolis”. Kamilės Žičkytės nuotr.
Pastaruoju metu vis dažniau keliamas klausimas, kokio teatro ir kam reikia. Koks jis reikalingas vadinamajam eiliniam žiūrovui, ko iš jo tikisi nuolatinė publika, ką mąsto patys teatralai... Ieškoti sprendimų - vienas svarbiausių teatro evoliucijos veiksnių. Vieni ieško kurdami savo taisykles, kiti bando jungti, atnaujinti kažką anksčiau matyta scenoje... Dažnai intriguoja pasirinkimo priežastys, bet dar dažniau - rezultato efektyvumas.

Nauja Nacionalinio dramos teatro Meno taryba pristatė savo darbo gaires

Sigita Ivaškaitė
Martynas Budraitis ir Audronis Liuga eina išvien dar nuo 2005 m., pirmojo festivalio „Sirenos”. Julijaus Lozoraičio nuotrauka
Gruodžio 8 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoratyvinėse dirbtuvėse buvo pristatyta nauja Meno taryba ir jos pirmininkas Audronis Liuga.

Tylos harmonija

Sigita Ivaškaitė
Giedrė Ubartaitė spektaklyje „Mono tyla“

Pasakiškoji realybė

Sigita Ivaškaitė
Režisierė Maria Grazia Cipriani. D. Matvejevo nuotrauka
Pasibaigus „Sirenų“ festivaliui pristatome interviu su „Hamleto“ režisiere ir „Teatro del Carretto“ įkūrėja Maria Grazia Cipriani (Italija). 1983 m. Lukoje įkurtas teatras iki šiol yra laikomas vienu inovatyviausių, jis keliauja ne vien po Italiją, bet ir po kitas Europos valstybes, tikindamas, kad savo kūryba gali perkopti bet kokius kalbos ar kultūros barjerus. „Hamletas“ – naujausias trupės darbas, jo premjera įvyko šiemet.

Nemistifikuoti teatro

Sigita Ivaškaitė
Režisierius Vilius Malinauskas

Nuoga politika

Sigita Ivaškaitė
„Atvirų akių panoramos“
Santūria vadinamą Lietuvos visuomenę gąsdinęs ir provokavęs užrašu N-18 bei nuogų šokėjų nuotraukomis, šokio teatras „Aura“ kartu su ispanų menininkais rugsėjo 18 d. Vilniuje pristatė premjerą „Atvirų akių panoramos“. Bendradarbiavimas su dviem ispanų teatrais („Tranvia“ ir „Manantiales“) žadėjo kažką nauja, kažką kita, kas finale pasirodė kiek perkrauta. Bet apie viską iš pradžių.

Laimingi mirę

Sigita Ivaškaitė
Ričardas Vitkaitis (Vurmas) ir Toma Vaškevičiūtė (Luizė) Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo
Kauno dramos teatras vieną po kitos atidaro naujas sales naujais spektakliais. Šį kartą Artūro Areimos premjera „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio pjesę „Klasta ir meilė“ duris atvėrė Penktoji scena. Režisierius kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Kotryna Daujotaite pristatė jausmingą ir tamsų kūrinį.



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai