Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Gambickaitė

Kas įsiminė 2010-aisiais dailėje

7 MD
Marta Vosyliūtė. Instaliacijos „Sekta“ fragmentas. 2010 m.
Paprašėme trumpam sustoti ir peržiūrėjus metų atminties atkarpą pasakyti, kas Jums taps šių metų prisiminimų žymekliais. Užklausimas buvo išsiųstas gana plačiai ir kvietė prisijungi visus norinčius. Dėkojame atsiliepusiems, radusiems laiko tarp šventinių rūpesčių. O Jus, kiekvieną asmeniškai, labai kviečiame pasidalinti savo įspūdžiais ir pastabomis komentarų skiltyje.

Retoriniai pamąstymai apie vitrinas

Danutė Gambickaitė
A. Mikšio nuotr.
Temstant, spiginant šalčiui, su kolege ir bičiule, aplankiusios Roko Pralgausko fotografijų parodą, trepsenome šalia ŠMC vitrinos. Prisispaudusios prie apšalusių stiklų stebeilijomės į Dalios Dūdėnaitės ir Elenos Narbutaitės „Planetą", o ji savo ruožtu didelėmis žydromis „vitrininėmis" akimis žiūrėjo į mus.

Apie tūkstančius pasakojimų

Danutė Gambickaitė
Bill Viola. „The Reflecting Pool“, 1977–1979 m. Kira Perov nuotrauka
Videomeno ir kino paroda „Milijonas ir viena diena“ – tai pirmoji paroda Lietuvoje, kuri apmąsto „judančio vaizdo istoriją“ tarptautiniu mastu. Sakau „apmąsto“, nes iš tiesų tokia ji ir pasirodė – nuolatos mąstanti. Prisipažinsiu, kad iš pradžių užmojis – „apmąstyti jau daugiau nei šimtmetį vykstančią judančių vaizdų sklaidą kino, televizijos, interneto, šiuolaikinio meno ir kitais kanalais“ man pasirodė nors ir įdomus, bet sunkiai įgyvendinamas sumanymas. Tačiau apžiūrėjusi parodą nusiraminau – viskas gerai apgalvota, paaiškinta ir pakankamai aprėpta.

Užsispyrėliškas menas ir keli jo pasispardymai

Danutė Gambickaitė
Knygos „Užsispyrėliškas menas“ viršelis
Daugelis dalykų praėjus keliems dešimtmečiams vėl tampa aktualūs: tam tikra muzika, aprangos stilius, tam tikros meno formos, netgi koks nors bendruomeninis jausmas. Performansas, site specific kartais taip pat tampa savotiškomis 7–8-ojo dešimtmečio nonkonformizmo, avangardistinio maištingumo reminiscencijomis, kurios šiandien, regis, aktualesnės neprofesionalioje meninėje praktikoje.

Apie kalbų lietuvį ir tylų lenką

Danutė Gambickaitė
Rafał Bujnowski. Be pavadinimo. 2008 m.
Vos pravėrus galerijos duris pasitinka netikėtas vaizdas ir kvapas. Monochrominis juodos ir pilkos koloritas. Pelenais apibarstyti duonos kepalai su išskobtais Sokrato, Immanuelio Kanto ir Giordano Bruno veidais. Pastogė iš sudegusių knygų, užimanti didžiąją dalį pirmosios salės. Voratinkliais ir dulkėmis aplipęs lango rėmas su liepsnojančia žvakele ir ant grindų tyškančiu vašku. Iš butelių šukių sudėliotas trikampis, aplietas derva ir apmėtytas šiukšlėmis.

Be pavadinimo - tik taip

Danutė Gambickaitė
Marija Olšauskaitė. Iš serijos „Objektai“. 2010 m.
Šį tekstą norėčiau pradėti trumpu ekskursu į literatūros teorijos teritoriją.

Keliauk sau sveikas

Danutė Gambickaitė
Mantas Talevičius. Darbo „Virtuali tapatybė“ fragmentas
Šių metų „Meno celės“ nedaug kuo skyrėsi nuo praėjusiųjų, tik gal kiek geresnis parodos organizavimo principas, kūrinių tankis ir kokybė. Geresnieji darbai sutelkti naujosiose „Titaniko“ patalpose. Kitur (senuosiuose ir naujuosiuose rūmuose) viską apžiūrėti reikėjo suspėti per renginį „Tebūnie naktis“.

Kilpos abiejose pusėse

Danutė Gambickaitė
Martijn In‘t Veld. „Jūros vanduo butelyje“. Menininko ir „Tulips & Roses“ galerijos nuosavybė. 2010 m. Gintaro Didžiapetrio nuotr.
Šį tekstą galima perskaityti trim būdais: pirmasis – skaityti kas antrą pastraipą pradedant nuo pirmosios, antrasis – skaityti kas antrą pastraipą pradedant nuo antrosios, trečiasis – skaityti viską iš eilės.

Nostalgijos trauka

Danutė Gambickaitė
Olgos Baby kūrinių paroda Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose
Yra susiformavusi nuostata, kad apie abejotinos meninės kokybės kūrinius rašyti paprasčiausiai neverta. Iš tiesų vienintelis dalykas, kodėl ėmiausi šio įvykio, – tai papilkėjusi, bet vis dar galinga erdvė, kurioje jis įsikūrė.

Istorijos pagal tris kūrinius

Danutė Gambickaitė
Audrius Puipa. „Sauginčių vienkiemis“. 1987 m.
Regis, viskas suiro: laiko ir erdvės siūlės, jungiančios kalnus, uolas, vandenynus, atmintį, obelis, silikatinių plytų trobą, amžinybę, pageltusius nagus ir skraidančius kilimus.

Menas virš sofos

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Jurga Barilaitė. „Nieko“
... Parodos pavadinimas „Iš dailininkų dirbtuvių“ pataiko į dešimtuką: žiūrovui/pirkėjui jis sako, kad kalbama apie tiesiai iš dirbtuvių atneštus naujus kūrinius. Dėl to ir dėl žymių parodoje dalyvaujančių autorių joje netrūksta lankytojų. Tačiau apsilankius parodoje matyti, kad ne viskas taip jau nauja. ...

Išgrynintas poveikis

Danutė Gambickaitė
Hans Op de Beeck. Kadras iš videofilmo „O dabar - visi kartu“. 2005 m.
Kad ši kartą galerijoje „Vartai“ karaliaus išimtinai videoprojekcijos, galima suprasti vos tik pravėrus duris.

Judrios linijos ir nuogos kolonos

Danutė Gambickaitė
Carola Bark. Instaliacijos fragmentas
Carola Bark - minimalistė, geometrinio meno atstovė, kilusi iš Berlyno. Lietuvoje, kaip ir Raineris Splittas, atsirado Ramintos Jurėnaitės ir Geothe's instituto dėka.

Kaip peržengti tautologijos kliūtis

Danutė Gambickaitė
Phillipe Fernandez. Kadras iš filmo „Filosofinė pasaka“. 1998 m.
Šiuo metu „Tulips & Roses“ rodomus menininkus subūrė parodos kuratoriumi tapęs menininkas Benoit Maire. Kaip jis pats teigia, parodoje esantys darbai yra iš skirtingų laikų ir jų nesieja jokia bendra tema, vis dėlto Maire atranda tą bendrystę ir „išskleidžia“ ją parodos pavadinimu - „Tautologija yra kliūtis“.

Pakeliui į utopijas

Danutė Gambickaitė
Atelier Van Lieshout. „Marija su 3 kūdikiais“. 2007 m.
Visai neseniai „Vartuose“ galėjome pamatyti estų menininkų Marco Mäetammo ir Kaido Oles, suomių Eemilio Karilos ir Auroros Reinhard, austro Erwino Wurmo kūrybą, lietuvių Jurgos Barilaitės, Eglės Ridikaitės darbus. Šiuo metu galerijoje rodomi garsieji olandų anarchistai, tarpdisciplininio meno kūrėjai „Atelier Van Lieshout“.

Proveržis nepastebėtas

Danutė Gambickaitė
Jonas Aleksiejus. „Tas-pats". 2009 m.

Sukeisti peizažai

Danutė Gambickaitė
Aistė Valiūtė ir Daumantas Plechavičius. „Difūzija“. 2009 m.
Keistas man pasirodė šios parodos pavadinimas. Tik jį perskaičius galvoje ėmė suktis Fluxus, luxus, flack, lack ir pan. Gal autoriai suklydo ir vietoj „Flick and flack“ (angl. pliaukštelti ir reklamuoti) parašė „Flic en Flac“? Ar čia koks nors žodžių žaismas, „dadaistinė“ deformacija? Vėliau nustembu, kad vis dėlto tai ne fonetinė manipuliacija, o regiono, vietovės, esančios Mauricijaus saloje, pavadinimas ir jis didžiam mano nusivylimui kilo ne iš kokių nors dadaistinių intencijų, o iš danų kalbos frazės - „Fried Landt Flaak“ (laisva ir derlinga žemė).

Markas Mäetammas ir Stepheno Kingo „Švytėjimas“

Danutė Gambickaitė
Kaido Ole. „Klausimai I-IV“. 2009 m
Ar Markas Mäetammas skaitė Stepheno Kingo „Švytėjimą“? O gal šis menininkas prisižiūrėjo Stanley Kubricko ekranizuotos „Švytėjimo“ versijos? Klausimai detektyvo gal ir neverti, bet intriguojantys, iškilę man (galbūt ir kitiems) žvelgiant į kūrinius, kuriuose isteriškai trykšta kraujo fontanai iš Mäetammo kuriamo pseudoautobiografinio personažo žmonos ir vaikų kūnų. Atsakymas aiškus kaip dvi kapeikos - tikriausiai taip. „Švytėjimą“ ar bent jau jo ekranizaciją dailininkas turėjo regėti... Norint tuo įsitikinti, verta užmesti akį į jo vaizduojamas istorijas.

Devyni Martino Jankaus auksiniai

Danutė Gambickaitė
Martinas Jankus. „Prie tvenkinio“. 2004 m.
„Meno niša“ - J. Basanavičiaus gatvėje esanti mažutė galerija, kurioje didelės apimties, grandiozinių užmojų parodų nepamatysi. Ji tarsi seno Basanavičiaus palto kišenėlė, kurioje kartkartėmis atrandi ir vertingų „sidabrinių“ ar „auksinių“. Šį kartą tuos „žvangančiuosius“ mums padovanojo Martinas Jankus.

„Vartų" televizija, jūsų dėmesiui

Danutė Gambickaitė
Kristina Šepetytė. Piešinių dienoraštis. 2008 m.
Ši paroda, dar jos nemačius, skambėjo nepretenzingai, todėl ir požiūris į ją turėtų išlikti panašus.

Puslapiai: |1|2|3|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai