Naujausia Karinos Matiukienės paroda - absoliučiai veltinė ir kaišytinė - yra dedikuota ,,visiems išėjusiems žinomiems ir nežinomiems tekstilininkams, verpėjams, audėjams ir kitiems tekstilės fanams“. Dedikacija tampa konkretesnė paminėjus Juozo Balčikonio, Vaclovo Daujoto, Janinos Monkutės Marks pavardes.
Remigijus Praspaliauskas. Kadras iš videofilmo „Dailusis čiuožimas“. 2006 m.
Yra keletas reiškinių, kuriuos galime įsivaizduoti išgirdę žodį „tekstilė“. Šįkart palieku nuošalyje utilitarią šios disciplinos prigimtį ir turiu galvoje vien tik meninę tekstilę. Priklausomai nuo įsivaizduojančiojo, ir tokia „tekstilė“ gali būti daugiaveidė: pavyzdžiui, didžiulis kokią nors alegorinę sceną vaizduojantis gobelenas arba audinys, kuriame modernistiškai eksperimentuojama tiek klasikinėmis audimo technikomis, tiek vaizdo kompozicija. Abiem atvejais tekstilė išlieka plokščia ir mėgdžioja estetines tapybos naujoves.
Visai neseniai knygų „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ serija (Lietuvos dailininkų sąjungos „Artserija“) pasipildė dar vienu vertingu ir kokybišku leidiniu, šįkart skirtu tekstilės menininkės Linos Jonikės kūrybai. Jo pasirodymą palydėjo paroda „Žaidimai“, veikianti galerijoje „Artifex“.