Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Marcišauskytė

Kas įvyko Plokštinėje?

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Andrius Kviliūnas. Kadras iš filmo „Tiesa slypi kažkur anapus“. 2010 m.
Kai lankiausi Plokštinės (Plungės raj.) raketų bazėje pirmą kartą, buvau dar mokinukė. Niūrios, drėgnos, aptrūnijusios patalpos atsidavė netolima, bet jau nepažįstama praeitimi, audrino vaizduotę. Nuolat reikėjo žiūrėti po kojomis. Tada nebūčiau pagalvojusi, kad po šešerių metų raketų bazėje teks apžiūrėti šiuolaikinio meno projektą.

Vietinės utopijos

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Rolandas Rimkūnas. „Antikos heraldizacija“. 1998–2000 m.
Ką dar gudraus galima pasakyti apie parodą, kuriai recenzijos ne tik rašomos, bet ir piešiamos?

Ankstyva gėlelė davatkų miesčiuke

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Parodoje „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“
Prieš metus, dairydamasi po Estijos KUMU sales, su savotišku pavydu žvelgiau į tenykštę suprematizmo ir konstruktyvizmo kūrinių gausą. Tuo tarpu Lietuva teturi Vytauto Kairiūkščio ir kelių jo mokinių darbus. Tokia jau ta dailės geografija: Sankt Peterburgo ir Maskvos avangardistai pasklido po Helsinkį ir Taliną. Net jei Lietuva ir būtų arčiau, ką tik pradėjusi formuotis jos dailės gyvenimo dirva, ardoma politinių vingių, vis vien nebūtų priėmusi tokių meninių iššūkių. Todėl, anot parodos kuratoriaus Viktoro Liutkaus, Kairiūkštis Vilniuje – tikrų tikriausia „ankstyva gėlelė“.

Lyties nesukontroliuosi

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Vladislav Mamyšev-Monroe. „Monroe“. 1996 m.
Iš Vienos Moderniojo meno muziejaus (MUMOK) į Varšuvos „Zachętą“ atkeliavusi didžiulė tarptautinė Geležinės uždangos griūties dvidešimtmečiui skirta paroda apie moteriškumo ir vyriškumo reprezentacijas Rytų Europoje „Gender check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“) birželio 11 d. perdavė estafetę seksualinių mažumų meno problematiką keliančiai parodai „Ars homo erotica“ Nacionaliniame dailės muziejuje.

Manifestacija ir tikrovė

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Jonas Aleksiejus. Be pavadinimo. 2010 m.

Apie savidulkes gėles

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Kęstutis Šapoka. Kadras iš videofilmo „Šokis pagal Lolitos Jablonskienės tekstą „Kas atsitiko?“ „Emisijos“ kataloge“. 2009 m.
Jau senokai dailės kritikos užkulisiuose vyksta batalijos apie neseniai pusdieviu pasiskelbusį menininką, dailės kritiką ir kuratorių Kęstutį Šapoką. (Apie jas puikiausiai galima spręsti iš gausių anoniminių pasisakymų straipsnių komentaruose, kuriais džiaugiasi palyginti mažai skaitoma kultūrinė spauda.) Tad šis tekstas bus apie įdomiąją dailės kritikos pusę ir Šapokos fenomeną, apie kurį šiukštu negalima nutylėti.

Pagrindinis koziris

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Jonas Gasiūnas. „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė Rusijos armijos choro repeticijos“. 2009 m.
Labai nemėgstu rašyti apie konkursus, nes juose kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Gal būtų lengviau, jei visi pralaimėtų – tuomet ir kritika būtų „morališkai“ leistina. Todėl prieš keletą mėnesių mano straipsnis apie Jono Gasiūno kozirius „Swedbank meno apdovanojimų 2009“ konkurse (išspausdintas Artnews.lt) susilaukė įvairių vertinimų.

Kokia gi ta situacija?

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Algirdas ir Remigijus Gataveckai. „Spalio 3-ioji“. 2010 m.
Prieš maždaug penketą metų Alfonsas Andriuškevičius, kalbėdamas apie Žygimanto Augustino tapybą, pritaikė jai citatinio realizmo sąvoką. (Žinoma, čia Augustinas toli gražu nėra vienišas). Ilgą laiką Lietuvos meno pasaulėlyje naujasis realizmas ir nebuvo iškilęs, nebent kur ne kur kyštelėdavo galvą. Tačiau dabar žiūriu į Gataveckų „Situaciją“ ir spėju, kad vėl turime naują realizmo atmainą - autobiografinį realizmą.

Menas virš sofos

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Jurga Barilaitė. „Nieko“
... Parodos pavadinimas „Iš dailininkų dirbtuvių“ pataiko į dešimtuką: žiūrovui/pirkėjui jis sako, kad kalbama apie tiesiai iš dirbtuvių atneštus naujus kūrinius. Dėl to ir dėl žymių parodoje dalyvaujančių autorių joje netrūksta lankytojų. Tačiau apsilankius parodoje matyti, kad ne viskas taip jau nauja. ...

Reklamuojant istoriją

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
„Post Ars“. „Tirpstanti galva“. 1990 m.
Apie mirusius klasikus kalbėti visada lengviau nei apie gyvus. Mat gyvi klasikai yra reiklūs kalbėtojams ir turi užtektinai energijos užginčyti jų mintis. Padėtis dar labiau pasunkėja, kai bandantis apie juos kalbėti yra jaunesnis bemaž trisdešimčia metų, vadinasi, apie kontekstus nutuokia tik iš knygų.

Dvidešimto amžiaus moteris

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
A. Valeškos tapytas Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės portretas
Sausio 6 d. buvo dvidešimt šeštosios Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės mirties metinės. Reikšminga tarpukario ir sovietinio laikotarpio menotyrininkė, kritikė, etnografė ir dailininkė buvo pirmoji daktaro laipsnį įgijusi Lietuvos moteris.

Nė vienos dienos be linijos

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Gedertas Eliassas. „Namas raudonu stogu“. 1920 m.
Jau nuo 2009 m. lapkričio šiauliečiai turi galimybę aplankyti personalinę vieno žymiausių Latvijos modernizmo atstovų, tapytojo, meno istoriko ir jaunųjų dailininkų ugdytojo Gederto Eliasso (1887-1975) personalinę parodą. Latvijos nepriklausomybės dienai skirtoje parodoje, surengtoje bendradarbiaujant Šiaulių „Aušros“ ir Jelgavos Gederto Eliaso istorijos ir dailės muziejams, pristatomi jo ankstyvojo, laikomo išraiškingiausiu, kūrybos periodo darbai.

Anatomijos teatras

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Marloeke van der Vlugt instaliacija „Series Patchmaker No. 1, Marloeke, 1971“
Neseniai skaityti tekstai apie kūno fenomenologiją bei transhumanizmą pakurstė viltį atrasti kažką įdomaus tarptautinio jaunųjų menininkų festivalio parodoje naujoje galerijoje „Titanikas“, įsikūrusioje Vilniaus dailės akademijos pastate.

Tapybos realybės šou

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Kristina Kurilionok. „Paprastas stebuklas“. 2009 m.
Realybės šou yra nemokama populiariosios kultūros dovana vujeristų masėms ir labai matoma erdvė, iš kurios išėję šou dalyviai tikisi ir toliau būti matomi. Šis reiškinys, pastarąjį dešimtmetį neatsiejama ir neišvengiama mūsų kasdienybės dalis ir greičiausias išgarsėjimo būdas, savotiškai atsispindi Pamėnkalnio galerijoje vykusiame „Jaunojo tapytojo prizo '09“ konkurse.

Juodosios skylės Kablyje

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Georges Rousse. Instaliacijos fragmentas. 2009 m
Įžūliai užbėgdama už akių sakau, kad Georges'o Rousse'o instaliacijos yra puikios ir vertos pamatyti. Tokio kalibro menininkai Lietuvoje pasirodo retai, tad dar kartą ačiū šiaip jau pabodusiai programai „Vilnius - Europos kultūros sostinė“. Kiek liūdna ant kiekvieno pavykusio renginio matyti tą žalią kaip salota korį (VEKS'o logotipą). Vaidenasi, kad pasibaigus kultūros sostinės statuso galiojimui, kartu su žaliuoju koriu išnyks ir renginių vajus. Nes skambus šalies statusas padėjo prisivilioti ne vieną menininką.

Duonos ir žaidimų

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Nukritusį žemėn duonos trupinį senovėje pakėlę bučiavo ir lietuviai, ir turkai. Mat išmanė ir gerbė ilgą duonos kelią nuo grūdo iki stalo. „HA ZA VU ZU“ menininkų grupė neabejotinai žino šį kultūrinį kodą ir juo pasinaudojo inicijuodami duonos kaulijimo, kaupimo ir perdirbimo akciją, apie kurią ir bus šis tekstas. Tačiau menininkai „užkabino“ daugiau, nei skambėjo akcijos lozunguose ir nei patys tikėjosi.

Žvilgsnis į dangų

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Nuotr. Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“. 2008 m.
„Kita fotografija“ (vienas iš ES programos „2008-ieji – Europos kultūrų dialogo metai“ Lietuvos nacionalinių projektų) primena savotišką XXI a. eskapizmo atmainą, pasireiškiančią neslepiamu nuoboduliu kūriniuose, tradicinės fotografijos nepakankamumo suvokimu. Todėl „Kitą fotografiją“ norisi vadinti daugiau nei projektu. Veikiau tai ryškėjantys naujo nūdienos fotografijoje reiškinio, verto atskiro aptarimo, bruožai.

Ką jis darė su moterimis

Jolanta Marcišauskytė
Man Ray. „Eléctricité“. 1931 m.
Prieš keletą savaičių į Vilnių atkeliavo Mano Ray'aus fotografijų paroda, kurios neaplankyti ir apie kurią nepakalbėti būtų tiesiog švaistūniška, nes Lietuva retai turi reikalą su pirmo ryškumo Europos avangardo klasikų kūryba.

Galvoje saulė, širdyje audra

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Solomonas Teitelbaumas. „Autoportretas su gyvybės ir mirties simboliais. Juoda ir balta“. 2008 m.
Žodžius, kuriais pavadinau šį tekstą, kažkada Prancūzijos literatūros veikėjas Teofilis Gautier skyrė Eugene'ui Delacroix. Vėliau juos, kalbėdamas apie Vincentą Van Goghą, prisiminė meno kritikas Julius Meier-Graefe. Viliuosi, mano didieji kolegos neįsižeis, jei tais pačiais žodžiais išdrįsiu apibūdinti Solomoną Teitelbaumą ir jo tapybą.

Duoklė Kaunui

Jolanta Marcišauskytė
Aleksandras Macijauskas. „Kaunas pro autobuso langus. Laisvės alėja. Teismo rūmai“. 2008 m.
„...Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas. Mat kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir Nemunas tekėtų pro Vilnių. Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik Babtai. Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos?...“ - šį šmaikštų Juozo Erlicko pasvarstymą nejučiom prisiminiau aplankiusi fotografijos klasiko Aleksandro Macijausko parodą apie Kauną ir kauniečius. Nors pats menininkas anaiptol nebando nieko įrodinėti.

Puslapiai: |1|2|3|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai