Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90
7 meno dienos > Laisvoji tribūna > Ūkio ministerija ir kultūra, arba Dar sykį apie „kūrybinius verslus“
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Ūkio ministerija ir kultūra, arba Dar sykį apie „kūrybinius verslus“

2011-06-12
Share |

2009 m. rudenį žiniasklaida paskelbė, jog valstybė 68,6 mln. litų planuoja remti devynių Lietuvos meno inkubatorių1 plėtrą – šiems inkubatoriams rekonstruoti bei pastatams sutvarkyti buvo žadėtas finansavimas iš 2007–2013 m. Lietuvai skirtų Europos Sąjungos paramos lėšų. Vėliau teko išgirsti, jog realios paramos gali tikėtis tik tie, kurie per trumpą laiką suskubo parengti patalpų įrengimo projektus, visgi pats meno inkubatoriaus reiškinys neabejotinai vertas atidesnio žvilgsnio.

Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos (KiK) puslapyje skelbiama, jog „menų inkubatorius – tai pelno nesiekianti organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra padėti įvairių meno rūšių atstovams ir su menu susijusiems verslininkams“. Tolesni lietuviškųjų inkubatorių apibūdinimai pateikiami ne verslių menininkų, bet Ūkio ministerijos (t. y. šalies verslą „kuruojančios“ įstaigos) atstovės lūpomis. Pastaroji nusakė ir tris pagrindinius meno inkubatorių bruožus (kažkodėl įvardytus kaip „inkubatorių grupės“): meno siejimą su verslu, paveldo išsaugojimo pastangas ir visuomenės įtraukimą į kultūrinį gyvenimą. Taip pat pripažinta, jog menų inkubatorių idėja kilusi iš užsienio šalių, ypač Didžiosios Britanijos. Vis dėlto nebūtina post factum gilintis į britiškuosius apibrėžimus – šiandien kur kas įdomiau ne dar kartą išgirsti „popierines definicijas“, bet pažvelgti į vietos sąlygomis sudygusius daigus. Tiesa sakant tai, jog pagrindinės kūrybinių industrijų Lietuvoje lobistinės organizacijos, KiK asociacijos, interneto puslapyje minėta informacija yra pateikiama perspausdinus vienintelio šaltinio – „Valstiečių laikraščio“ – publikaciją, nuteikė kiek ironiškai.

Mąstant, kuo Ūkio ministerijos išvardyti devyni meno inkubatoriai skiriasi nuo tiesiog sėkmingai veikiančių biudžetinių meno įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų krinta į akis tai, jog pirmuosius šiandien kur kas geriau apibūdina ne apčiuopiama veikla, bet jos vizija (tiksliau, ne tiek veikla, kiek „ateities verslo“ retorika). Ne tik KiKA puslapyje, bet ir įvairiuose viešuose pasisakymuose pripažįstama, jog kol kas Lietuvoje aktyviau veikia tik „Menų spaustuvė“ ir Užupio meno inkubatorius. Visgi šių inkubatorių organizaciniai pajėgumai, lankytojams matomos veiklos charakteristikos bei kūrybinėms industrijoms tokie svarbūs pridėtinės vertės rodikliai (apie pastaruosius dėl viešai prieinamos informacijos stokos tenka kalbėti tik hipotetiškai) yra pernelyg skirtingi, kad galima būtų svarstyti apie kokius nors specifinius vilnietiškų inkubatorių bruožus.

Kūrybinių verslų inkubatoriai gali būti traktuojami ne tik kaip ateities programos, bet ir kaip virtualios gan abstrakčių naujosios ekonomikos raktažodžių sankaupos. Pavyzdžiui, tipiškas KiK asociacijos puslapyje randamas institucijos (dar neveikiančios) aprašymas skamba taip: „Projektas teigiamai paveiks socialinę šalies plėtrą bei prisidės prie žmogiškųjų išteklių plėtros.“ Panašias frazes šiandien noriai linksniuoja ir žiniasklaida, kurioje nestinga inkubatorių efektų aprašymų. Puikus retorikos pavyzdys – būsimojo Šiaulių menų inkubatoriaus apibūdinimas: „Čia lengvatinėmis sąlygomis ketinama inkubuoti menininkus, kurie „iš meno darytų verslą“. Vietos inkubatoriuje galėtų rasti nuo odininkų iki kinematografininkų. Menų inkubatoriaus įkūrimas duotų pradžią visos teritorijos plėtrai.“ Turbūt kol kas neverta klausti, kokie bendri interesai burs odininkus ir kinematografininkus po vienu stogu (žinoma, tokių interesų gali ir atsirasti), mat minėtas pasažas tiesiog paviršutiniškai atkartoja postindustrinių miestų gentrifikacijos formulę. O pastaroji reiškia, jog tipiškas „kūrybinės ekonomikos“ rajonas gimsta tada, kai vietos atgaivinimą, staigiai pakilusias žemės kainas bei nuomos mokesčius seka „paprastų“ menininkų bei kitokių „nepasiturinčių mirtingųjų“ išstūmimas iš „naujai suklestėjusio“ turtingųjų kvartalo (a la „Soho modelis“, kurį šiandien mini kas netingi).

Meno „apskaičiavimas“ pagal ekonominę jo vertę iš tiesų gali „pakišti koją“. Juk šiuo požiūriu sunku pasakyti, kuo, pvz., šiuolaikinė scenos menų organizacija, kurios veiklą dotuoja savivaldybė ir kuri (tarp kitų dalykų) prodiusuoja jaunųjų menininkų kūrybą, skiriasi nuo privačios šiuolaikinio meno galerijos, kuri (taip pat tarp kitų dalykų) siekia pristatyti ir tarptautiniu mastu „prasukti“ jaunus menininkus. Skirtingų meno šakų ar raiškos skirtumai skaičiuojant pridėtinę vertę ne tokie ir svarbūs, todėl galima beveik nekreipti dėmesio į tai, jog vienu atveju svarbesnis festivalinis kontekstas, kitu – parodinė veikla ir dalyvavimas tarptautinėse mugėse ar aukcionuose. Naujosios kūrybinės ekonomikos atveju reikėtų analizuoti įvairius šalutinius dalykus, tačiau juos įvertinti akivaizdžiai sunkiau. Pavyzdžiui, turistų pritraukimo požiūriu patrauklioje vietoje esanti „Užupio galera“ iš tiesų yra tapusi traukos tašku, vis dėlto ir šiuo atveju vargu ar kas galėtų konstatuoti jos ekonominės naudos dydį, žinoma, jei nekalbėsime vien apie šalimais esančių kavinių pajamas.

Nedaug tepasako ir vietos kūrybinių industrijų įmonių analizė – čia taip pat ignoruojama ir kultūros sociologijoje, ir organizacijų teorijose pabrėžiama meno organizacijų specifika ir tokie įprasti dalykai kaip meninė vertė ar organizacijos „simbolinis kapitalas“. Daug neaiškumų kyla ekonominę KI sektoriaus pusę nagrinėjant pagal veiklas, o ne įmonių tipus; painiojamos arba galutinėje statistikoje „į bendrą katilą sumetamos“ viešųjų įstaigų, nepelno organizacijų ir komercinių įmonių pajamos, todėl grynasis pelnas, apie kurį kalba tradicinė ekonominė analizė, kelia įtarimų.

Ne paslaptis, jog tradicinių (ar juolab netradicinių) meno organizacijų pajamos itin mažos. Štai 2010 m. pristatytame Vilniaus kūrybinių industrijų žemėlapyje teigiama, jog „tradicinėje kultūrinėje veikloje“ (apimančioje ir vizualiuosius bei scenos menus) 2009 m. veikusios įmonės „gavo 208,9 mln. litų pajamų“ (jos gerokai mažesnės nei „naujoje kūrybinių industrijų veikloje“ veikusių įmonių). O palyginus vienam darbuotojui tuo pačiu laikotarpiu tekusias pajamas, „naujos“ ir „tradicinės“ veiklos įmonių pajamų santykis yra 131 tūkst. ir, atitinkamai, 31 tūkst. litų. Kitaip tariant, tradicinės kultūros ir meno darbuotojai uždirbo 4,2 karto mažiau pajamų nei naujųjų kūrybinių industrijų darbuotojai. Deja, žemėlapyje nekalbama apie tokius dalykus kaip atlyginimas, todėl lieka neaišku, kaip „generuojamos pajamos“ realiai papildė tradicinio kultūros bei meno sektoriaus darbuotojų kišenes. Vien dėl iš pažiūros neutralios „generavimo“ sąvokos tokie teiginiai kaip „mažiausias pajamas per 2009 m. sugeneravo menai ir paveldas“ taip pat „pakimba ore“ (juk savaip „generuoti“ galima ne tik pajamas, bet ir gaunamas dotacijas).

Žemėlapyje probėgšmais pastebėta, jog „mažiausias pajamas generuoja tos veiklos, kuriose didesnę įmonių dalį sudaro valstybinės, valstybinės biudžetinės ir savivaldybės biudžetinės įstaigos“. Nors galima numatyti, jog meno organizacijos bet kuriuo atveju uždirba mažiau, nei privačiam sektoriui priklausantys kompiuterinės įrangos, reklamos bei kitų naujų industrijų gamintojai, visgi šio pobūdžio pastebėjimai reikalauja bent minimalaus skirtingo pavaldumo įmonių „pajamų“ apskaičiavimo metodikos paaiškinimo. Kitaip vargu ar galima rimčiau kalbėti apie kokius nors kultūros ekonomikos tyrimus.

Oficialiosios KI retorikos ir realybės prieštaros intriguoja ir 2010 m. pristatytose Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos 2011–2020 m. gairėse. Čia teigiama, jog „2009 metais Vilniaus mieste įkurti 4 menų inkubatoriai: Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos dailininkų sąjungos, VšĮ „Menų spaustuvės” ir VšĮ Užupio menų inkubatoriaus. Nors pastarieji du inkubatoriai, kaip jau įprasta vietos KI dokumentuose, priskirti ir prie naujosios industrijos sektoriaus, jie lygiai taip pat priskiriami ir prie savivaldybės finansuojamų kultūros įstaigų (kaip „kiti kultūros organizatoriai“). Čia ryškėja ir įprastiniai KI paradoksai. Viena vertus, viešojoje erdvėje neretai linksniuojama sėkminga „Menų spaustuvės“ veikla, ja nuolat pasigiria ir Vilniaus kultūros formuotojai. Kita vertus, minėtose gairėse pri(si)pažįstama, jog pagrindinė šios įmonės problema – „nuolatinis finansavimo stygius“. Suprantu, jog komplikuotus klestinčios industrijos bei jos finansavimo(?) „neatitikimus“ įmanoma kažkaip įdomiai paaiškinti, bet gal paprasčiau būtų pripažinti, jog sėkmingai veikianti scenos menų organizacija nusipelno ir tam tikrų dotacijų bei didesnio miesto kultūros formuotojų dėmesio, o ne vien „specifinio“ ūkio subjekto pozicijų postindustrinės ekonomikos programose?

Inkubatorių idėja suabejojo kai kurie verslo atstovai. Pasak Verslo darbdavių konfederacijos vadovo, Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininko Dano Arlausko, komentavusio Ūkio ministerijos programą, „meno inkubatorių rėmimo idėja yra gera, tačiau dar neaišku, ar tikrai pavyks realybe paversti meno ir verslo susiliejimą. Juo labiau kad menų inkubatorių kūrėjai, suskubę užsitikrinti finansinę paramą, iki šiol nepasirūpino užmegzti kontaktų su asocijuotomis verslo struktūromis, nors tai būtų natūralu ketinant skatinti menininkų verslumą“.2 Į tokius pasakymus gal ir galima numoti ranka, žinant, jog verslininkai greičiausiai netaps menininkų interesų lobistais. Tačiau abejonė dėl statybų verslo protegavimo skamba pagrįstai: „Jeigu daugiausia dėmesio bus orientuota į pastatų renovavimą, įrangos pirkimą, turėsime gražių namų, bet vertė nebus kuriama.“

Analogiška abejonė jau anksčiau buvo išreikšta ir Nacionalinės kompleksinės programos „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studijoje (2008 m.), kurioje bene išsamiausiai kritikuota inkubatorių steigimo ir sklaidos tvarka, o tiksliau, tuomečiai Ūkio ministerijos numatyti projektų atrankos kriterijai. Anot galimybių studijos rengėjų, kriterijus, jog meno inkubatorius turėtų būti įrengiamas „apleistuose, ankstesnę paskirtį praradusiuose industriniuose arba kultūros paveldo statiniuose“ yra klaidingas prioritetas, potencialiai netinkantis toms inovatyvioms veikloms, kurioms reikia specialios įrangos ir jai pritaikytos naujos architektūrinės erdvės (o ne priešingai). Dėl panašių priežasčių, tokių kaip galimas administracinio aparato su(si)reikšminimas, kritikuota ir sąlyga, jog „menų inkubatoriaus patalpų plotas bus ne mažesnis nei 1500 kv. m“. Kita vertus, galima kritikuoti ir visas kitas dirbtinai formuojamas (ir todėl potencialiai kokiems nors KI subjektams netiksiančias) inkubatorių plėtros sąlygas. Deja, minėtos studijos rengėjai toliau valdžiai siūlo imtis to, kas iš principo nepriklauso nuo iš viršaus nuleidžiamų direktyvų. Net ir jautriausi valstybės klerkai (ministerijos ir hierarchijos nesvarbu) nėra pajėgūs numatyti „čia ir dabar“ suveiksiančių sąlygų, kuriose gims „inovatyvaus kūrybinio mąstymo švyturiai“.

Į šiuo dalykus galima pažiūrėti paprasčiau, bent jau nevartojant pompastiškų frazių. Galvojant apie kūrybingus atradimus skatinančias vietas, nesunku suprasti, jog naujos idėjos neretai gimsta net ir menininkų mėgstamose kavinėse ar pusiau privačiuose susibūrimuose (tokios „kūrybinės erdvės“, be abejo, egzistavo netgi sovietmečiu). Galų gale visa moderniojo meno istorija liudija daugybę meninių sąjūdžių, grupių ar neformalių, postindustrinėse erdvėse atsiradusių pusiau institucinių veiklos formų.

Ne visiems reiškiniams, judėjimams ar menininkų grupėms būdingas „revoliucinis“ užtaisas, nors beveik visi retrospektyviai teigia inspiravę vienokius ar kitokius urbanistinius perversmus. Netgi pats žodis revoliucija (kaip ir kone bendriniu tapęs „loftas“ ar „monmartras“), yra tapę brendo dalimi, savotišku tuščiu „šiuolaikiškumo signifikantu“, klajojančiu kompiuteriniuose miesto rinkodaros pristatymuose ir tikrai ne visada pastebimu kasdieniniame gyvenime (tokios strategijos pavyzdžiu Vilniuje gali būti kad ir „Naujamiesčio revoliucija“). Galbūt vadybininkų „brandinamuose“ miestų rajonuose nerasite dieną naktį dūzgiančio metropolio gyvenimo, kuris piešiamas miesto žurnalų reklaminiuose puslapiuose, tačiau neabejotinai yra dalykų, kurie egzistuoja ir realiai. Pavyzdžiui, minėtame Naujamiestyje veikiantis „Daiktų viešbutis“ – privati, įvairius subjektus burianti prekybos dizaino objektais iniciatyva – greičiausiai atitinka visus „inovatyvumo“ reikalavimus. Deja, formalus inkubatoriaus terminas šiame kontekste gali reikšti kur kas mažiau, nei tradicinės skirtingų menų perskyros bei įprasti finansavimo modelių skirtumai, ženklinantys vietinio, valstybinio ar privataus lygmens įstaigas.

Lietuvoje kol kas labiau intriguoja realios aktyvių žmonių iniciatyvos, nuo „skvoterių“ kultūros iki šiuolaikinių „hub‘o“ pavidalų – kad ir kaip tai vadintume. Ko gero, įdomu būtų palyginti menininkų inkubavimo specifiką 2010 m. įkurtoje „Fluxus ministerijoje“ ir kitose, įvairiausiomis sąlygomis jaunus menininkus priglaudžiančiose laikinose erdvėse. Sunkiau ką nors pasakyti apie formalias ilgalaikes inkubavimo programas, pvz., 2009 m. įkurtą (?) Vilniaus dailės akademijos Dizaino verslo inkubatorių.

Gal ir natūralu, jog inkubatorių vizijos bei realybė nesutampa, šį akivaizdų nesutapimą pripažįsta ir minėtosios Nacionalinės programos „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studijos rengėjai. Vis dėlto bent kiek aiškesnės metodologijos, įgalinančios fiksuoti inkubatorių rodiklius, stoka menininkus inkubuojančias organizacijas leidžia vertinti kaip kam patinka. Įvairių efektų apskaičiavimo metodika yra nelengvas uždavinys net ir kur kas labiau šiuo požiūriu išsivysčiusiose valstybėse. Savo ruožtu, lietuviškose galimybių studijose vis dar pasitenkinama įmonių ir kultūros įstaigų išvardijimu bei tradiciniais Statistikos departamento duomenimis, nuolat užsimenant apie ateities „proveržius“.

Kaip ir prieš aštuonerius metus, kai Lietuvos kultūros sektorius dar tik mokėsi naujosios kūrybinės ekonomikos žodyno, šiandien ir toliau kalbama apie neįkainojamus socialinius efektus, tarptautinio konkurencingumo didinimą, kūrybai palankios terpės kūrimą ir kitus dalykus, kuriais ir taip niekas neabejoja (ir kuriuos savo misijose skelbia daugelis sėkmingai dirbančių organizacijų). Net ir pripažįstant, jog šios retorikos kartojimas gali pratinti valdžios atstovus prie „europinės praktikos“, rizikuojama pernelyg ilgam įtikėti popieriniais šūkiais. Ogi Ūkio ministerijai lengva ranka deleguojant kai kuriuos su KI susijusius sprendimus, rizikuojama, kad tie patys valdžios atstovai pamirš tai, jog mokslas ar meninė kūryba gali būti traktuojami ir kaip viešoji gėrybė per se, o ne vien pridėtinės vertės generatorius.

-----------

1 Žiniasklaidoje išvardyti šie meno inkubatoriai: „Menų spaustuvė“, Telšių menų inkubatorius, „Meno uostas“, Užupio meno inkubatorius, Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius, Anykščių menų inkubatorius, Hilarijaus Raduškevičiaus rūmai Vilniuje, Raudondvario dvaro žirgynas, buvęs tabako fabrikas Klaipėdoje.

2J. Tvaskienė, „Meno pinigai - į statybų aikštelę“, Lietuvos žinios, 2009-08-25.


 

Komentarai

VWxSvDjafQlIgbbh, 2012-02-16 12:42

A good many vaulblaes you've given me.

žurnalistui, 2011-06-27 19:01

žinoma, pasakyti, jog KI - ideologinis šudas galima ir keturiais žodžiais, nereikia jokio straipsnio. ar tuo viską ir paaiškinsim?

gaidys, 2011-06-27 11:03

fantastine pinigu plovimo galimybe.pirmyn.

Nebemokate , 2011-06-26 06:10

Jūs nebemokate rašyti trumpai, o tai būsimos žurnalistikos pagrindas.

būtent, 2011-06-12 21:53

į dešimtuką!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0