Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90
7 meno dienos > Laisvoji tribūna > Po-tekstės: poetės portretas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Po-tekstės: poetės portretas

2011-04-25
Share |

Tekstas, parašytas „Poezijos pavasario“ almanachui, kurį netrukus išleis „Vagos“ leidykla, yra bandymas pažvelgti į šiuolaikinę lietuvių moterų poeziją per lyčių studijų ir vizualiosios kultūros prizmę.

 

Laima Kreivytė


Rašyti apie moterų poeziją – tai apgaudinėti moteris ir poeziją. Tarsi egzistuotų atskira poezijos lytis – moterų raudos ir užkeikimai. O vis dėlto poečių ir poetų balsai skiriasi – intonacijomis, intymumo laipsniu, stygų įtempimu. Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska. Maironis ir Salomėja Nėris. Marius Burokas ir Ilzė Butkutė. Poetų balsai ir privalo (išsi)skirti(s) – Marčėnas nesuauga su Parulskiu net suguldyti į vieną knygą, Abrutytė netampa Drungyte ir atvirkščiai. Kalbu apie balsą kaip kūno instrumentą, kaip tam tikros įkūnytos patirties įgarsintoją. O tos patirtys, kalbėjimo būdas, žodynas, biografija savaip paženklinami buvimo moterimi ir vyru – net jei toji tapatybė kintanti, dekonstruojama ar išvis nereflektuojama. Poečių tekstuose randu daugiau „nuodėmių“ ir „naujagimių“, bet tai nereiškia, kad dingsta „siela“. Andai Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad „moterys savo svajones audžia, o vyrai drožia“. Tai dailėje. O kaip poezijoje? Moterys eilėraščius gimdo, o vyrams įkvėpimas kyla? „Literatūrinis nėštumas / įvardijau priežastį / akademinėms atostogoms pasiimti“ (Giedrė Kazlauskaitė, „Heterų dainos“, p. 16)

Apie moteris ir vyrus lietuvių kultūroje geriau už Vytautą Kavolį nieko nepasakysiu. Bet galiu semtis įkvėpimo ir kalbėti toliau – pratęsdama poezijos analizės trajektorijas į šiandieną. Ir neišvengiamai kalbėti kitaip, nes čia pat esanti poezija atrodo labiau išsišakojusi, sunkiau aprėpiama, dar nenumetusi laikinų apdarų. Kontūrinis aptariamos poezijos žemėlapis apsiribos keliomis pastarųjų metų eilių knygomis ir 2011-ųjų „Poezijos pavasario“ almancho poečių tekstais – bandysiu mėgėjišku siųstuvu pagauti jų „dvasią“, o ne moksliškai išpreparuoti. Vyrus su laurų ir ąžuolų vainikais pagarbiai palieku nuošaly – nes „vyrai negali nevyrauti“. Man įdomu, ką kalba ir kaip save mato skaitančios ir rašančios moterys, – sukurti įsivaizduojamą XXI a. pradžios poetės portretą.

Toji poetė (pamanykit!) rašo poeziją. Tai nereiškia, kad XX a. ir anksčiau poetės rašė ne poeziją. Bet joms buvo svarbiau, kas ir kaip rašoma, o ne rašymo proceso dekonstrukcija, savo kalbinių ir jausminių būsenų rašant analizė. Dabartinės poetės palieka savo darbo pėdsakus – nuorodas, „gatvės“ tekstus, savęs poezijoje ir poezijos savyje skrodimą. Jos gyvena bibliotekose ir minta knygomis, kalba knygomis, dauginasi knygomis. Bendrauja su knygų personažais ir pačios yra personažai – kaip Alisa Meler (Agnės Žagrakalytės alter ego).

Poetės misijos (per)mąstymai geriausiai atsiskleidžia eilėraščiuose apie poeziją.

Daivai Čepauskaitei poezija yra karvė, duodanti šiek tiek pieno, serganti visomis ligomis, bijanti sparvų ir zootechniko, tačiau galinti būti kitaip naudinga:

 

užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,

įlipk į mano krūvą basas,

pamatysi – tokia šiluma

nuo padų pakils iki pat pakaušio.

 

„Poezija“

 

Eilėraščiai, pasiro do, ne tik gimsta, bet ir yra „išmelžiami“. Beveik išmeldžiami, tik ne skrajojant padebesiais, o mindžiojant šiltą karvės krūvą.

(Auto)ironija – dar vienas svarbus šiuolaikinių poečių bruožas. Jos kandžiojasi ir tyčiojasi, bet pirmiausia – iš savęs. Ir iš romantinio „Poeto“ mito, kuriame su dievais – didžiais poetais – bendraujantis dainius kuria naujus pasaulius (pagal pirmtakų nuorodas). Nepaisydamos subanalėjusios (ar tyčia subanalintos) aplinkos, poetės kreipiasi į Poeziją – ne šiaip kokią poeziją – kartu ir išaukštindamos, ir pažemindamos mūzą. Vis dėlto didžioji raidė veikiau reiškia prarasto šventumo ilgesį nei tikėjimą, reiškiamą tikriniais daiktavardžiais. Poezija iš didžiosios P tėra vardas ar pavardė, išplėšta iš (pop)kultūros:

 

miss Poezija

 

(siela) be galo egzaltuota liūdnojo

veido kekšiutė, moteris apsimesti

norėtų mergaite, iš pirmo žvilgsnio

graži, o gaikčioja! Prabilt jai te-

reikia, ir junti malonumą sakytumei

lūpų, ir tai net ne lūpdažiai net ne

lūpos, bet siela siela... Siela!.. rūpi.

 

Neringa Abrutytė

 

Poečių pasakojimai dažnai priartėja prie pasakų (poetų – prie Istorijos). Tokia Alisos kaukėmis besimainanti Šecherezada Žagrakalytė, šalia eilėraščių pasakojanti apie Alisos Meler ir lapės nutikimus. Arba Ilzė Butkutė, šįmet išleistose „Karavanų lopšinėse“ kurianti cirko pasaulį su dresuotojais, magais, fakyrais, akrobatais:


Mane augino dešimt liliputų

Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis

ir pasilenkusi klausiau lopšinių –

 

praaugau juos ir savo laiką būti.

Kartojo man: keliauti tai vėluoti

į tas vietas, kurios tavęs nežino.

 

„Ilgėtis, tai vaikščioti rankomis“

 

Ilzės pasakojimai (jei galima taip paprastai apibūdinti siužeto nesibaidančią poeziją) labiau primena Diane Arbus fotografijas. Butkutei svarbiau išlaikyti spengiančią akimirką ir ištęsti ją „nuo sutemų iki tavęs“. Priartinti svetimus žmonių ir žvėrių pasaulius, keistenybes paverčiant kasdienybe: „jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti“.

Jaukinantis, klausiantis, įtraukiantis santykis su kalba ir skaitytoju turbūt būdingesnis poetėms nei poetams. Kavolis rašė, kad Liūnės Sutemos santykis su tekstu – dialoginis, o Mackaus – religinio, sakralinio pobūdžio („Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992, p. 124). Dialogiškumas būdingas ir šiandienos poetėms. Ir kalbasi jos ne tik su mylimaisiais, Dievu ar mitologiniais herojais, bet ir pačios su savimi. Be to, jos kalbasi viena su kita. Šiuos du kalbėjimus norėtųsi atidžiau panagrinėti. Jie abu savaip narcisistiniai – su kita dažnai kalbamasi kaip su savo atspindžiu, antrininke, bendrininke (arba paaiškėja, kad Giedrės Kazlauskaitės grafomanė ir mažulė iš vaikų darželio yra tas pats asmuo). Aušra Kaziliūnaitė dedikuoja eilėraštį Aušrai Kaziliūnaitei. Rašytojos ir skaitytojos pozicijos susipina, ir kuri nors ima reikalauti bendraautorystės. Neretai abi. Toks literatūrinis susidvejinimas ypač būdingas Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainoms“ (2008). Čia, ant paskutinio viršelio su autorės nuotrauka, randu ir menamos skaitytojos portretą:

„Norėčiau parašyti romaną paruoštukų forma (...), kad po šimto metų jį rastų provincijos glūdumoje bręstanti hipochondriška paauglė, gal net mano reinkarnacija. Ji gyventų hermetiškame svajonių pasaulyje ir neskirtų fantazijos nuo realybės; perrašytų ir paskelbtų kaip savo (...). Mergaitė iš žemuomenės, kiekvieną emocinį svyravimą linkusi išbalansuoti maisto vartojimu ir netyčia patekusi į knygas – štai mano įsivaizduojama skaitytoja, kuriai norėčiau giedoti kone dovydiškas giesmes, malšindama su metais auganti jos skausmą.“

Rašoma ne istorijai, literatūrai, amžinybei – o hipochondriškai paauglei. Savo reinkarnacijai. Noras rašyti ir yra kūrybos legitimacija – tam nereikia patvirtinimų „iš aukščiau“ ar vyresniųjų palaiminimo. Virginia Woolf „Savame kambaryje“ svarstė, kas atsitiktų, jei „Chloja sutiktų Oliviją“ – kaip kūrybiškas ir aistringas judviejų santykis pakeistų vyrų suformuotą literatūrinę tradiciją. Pati Woolf tai ir parodė, parašydama „Orlando“. Iš didžių poetų aido išsivadavusios poetės pajunta galinčios kalbėti keliais skirtingais balsais, keisti gimines ir lytis, būti savo poezijoje tokios, kokios nori, o ne kokias jas norėtų matyti. Ir girdėti.

Laisvas, autoironiškas savo poetinio pasaulio konstravimas susijęs ir su atvirumu kitoms – nepoetiškoms – kalbos atmainoms. Laikraščių, skelbimų nuotrupos, kanceliarinės ar akademinės kalbos žargonas, rašteliai ant durų ir pastabos pažymių knygelėse susilieja į vieną šnekamosios kalbos srautą. Poetiškumą, kaip buities apnašų nepaliestą sielos kalbą, keičia trumpinių, skaičių, feisbuko frazių ir vitrinų iškabų prisodrintas rašymas, kai žodžio reikšmė redukuojama iki ženklo:

 

čia visų valgyklų pavadinimas vienas

VALGYKLA

ir jei būčiau parduotuvė

aštuntą trisdešimt mieliau apsivogčiau pati

 

Aušra Kaziliūnaitė, „dr. Mehmet Aziz Medical Servise“

 

Paveiktas vaizdų kultūros, rašymas darosi vizualesnis – ne tik grafine išraiška, fiksuojant paties rašto drabužį – diakritinius ženklus, bet ir kuriant įvaizdžius. Taip pat ir šiuolaikinės poetės įvaizdį. Jis smarkiai pasikeitė nuo išdidaus ir nepasiekiamo Achmatovos profilio, liudijančio poetės ir poezijos autonomiją, braižo unikalumą.

Dabartinės poetės – paskutinių viršelių merginos. Kitaip nei blizgių žurnalų modeliai, poetės keliauja į knygos „užnugarį“ ir todėl turi didesnę veikimo laisvę. Jos pačios režisuoja situaciją ir kuria poetės portretą: Agnė Žagrakalytė įremia pistoletą į smilkinį žaisliniam zuikučiui; Ilzė Butkutė užsimerkia – ir išbalęs veidas tampa tuščiu popieriaus lapu; Aušra Kaziliūnaitė dėbso iš filmo kadro. Autorės, kaip ir jų kuriama poezija, yra aplinkos dokumentai. Dar 1997 m. Neringa Abrutytė antrąją poezijos knygelę „iš pažintis“ pradėjo nuo savo tarptautinio studento pažymėjimo kopijos. Poetė? Parodyk pasą! 2003 m. „Neringos m.“ bohemiška autorės nuotrauka su autografu iš priešlapio išsiliejo į viršelį – bet tik rankų ir nugaros fragmentas. Nors ir narcizės, ištatuiravusios savo vardus ir parašus ant knygų, nemėgsta šiuolaikinės poetės „padoriai“ rodytis. Nori ne at-rodyti, bet suaugti su knygos materija visais ten esančiais žodžiais. Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainų“ viršelis išauga iš jos veido, kurio beveik nematyti – tik ryški margaspalvė skara, kaklas ir iš viršaus pro knygos kraštą žvelgianti akis. Toks poezijos knygų apipavidalinimas (nesvarbu, kieno sugalvotas) demonstruoja pakitusį autorės ir kūrybos santykį: poezija išauga iš poetės kūno ir biografijos – nors nėra jiems tapati. O gal atvirkščiai – kūnas ir biografija yra poezijos rezultatas. Taip atrodo žiūrint į Daivą Čepauskaitę su ąžuolo lapų vainiku – 2005 metų Poezijos pavasario laureatės titulas yra kūrybos rezultatas, ne priežastis.

Tai turbūt svarbiausias poetės portreto bruožas – poezija pirmiau! Ne tik kasdienybė veržiasi į eilėraščius, bet ir literatūra perrašo gyvenimą. Kai Giedra Radvilavičiūtė be jokių kabučių parašo, kad Alfonsas Andriuškevičius eina per lūžtantį ledą, ji Salomėjos Nėries rinkinio pavadinimą vėl paverčia tiesiog fraze. Bet grįžusi iš poezijos „per lūžtantį ledą“ dar aidi atminty ir skaitytojas paliekamas ant plonyčio ledo tarp literatūros ir realybės (poezija, žinoma, pirmiau!). Nes poezija – tai

 

Baltas dervišo apsiaustas,

besisukąs amžinai.

 

Erika Drungytė

 

Poetės portretas negali būti išbaigtas – jį nuolat perkuria nauji veidai ir balsai. Bet keli greiti štrichai iš „natūros“ (kuri iš tiesų yra kultūra!), t.y. šiemetinio almanacho, punktyriškai nužymės poetinės (savi)vaizduotės kaitą.

„Poezijos pavasario“ moterys – nuo vyriausios iki jauniausios – daugiabalsės, daugiabriaunės. Vyresnės išlaiko pagarbų atstumą, joms svarbu, kad „dvasios kaitrioji liepsna liepsnotų trapiuos kūno induos“ (Aldona Elena Puišytė). Kitaip atsiveria egzistencinė tuštuma, kai jautiesi „kaip ankštis, išlukštenta visų“ (Meilė Kudrauskaitė). Jos žino užkeikimus ir užkalbėjimus, kad suktųsi šis pasaulis. Poezija gimsta iš „palaiminto švytėjimo paprastos kasdienybės“ (Puišytė).

Viduriniokės nebando pagauti rilkiškų būties atspindžių daiktuose – per didelis atstumas. Tačiau jos atidžiai įsižiūri į „lietaus strazdanėles ant grindinio“ ir jaučiasi mažesnės už „mirštančias žoles“ (Ona Jautakė). Skvarbų žvilgsnį lydi aštriai pagaląsti žodžiai: „jokios maldos – tik kraujo skudurėlis / ir lūpų pjūvis: nepalik manęs“ (Dovilė Zelčiūtė). Tai karta, kuri dar išlaiko tradicinius vyrų ir moterų vaidmenis, bet abejoja jų talpumu ir stabilumu. Kartais atrodo, kad poetės gyvena suspaustoje erdvėje ir jaučiasi kasdienybės eilinės: „kai rytais su savim nesisveikini / ir tik vardas iš patalo keliasi“ (Rita Makselytė); „bandau šypsotis tau / kreivu veidu / bandau būti gera / ir kepu / bulvinius blynus / pagal senovišką / močiutės receptą“ (Daiva Molytė-Lukauskienė).

Kuo toliau, tuo mažiau poetėms rūpi sprausti save į kokius nors rėmus – literatūrinius, socialinius, psichologinius. Jie dar yra, tačiau suasmeninti ir pritaikyti autorės poreikiams. Štai Sonata Paliulytė rašo sonetų ciklą „Sonatos sonetai“. Klasikinė forma, asmeninis turinys. Neringa Dangvydė atsigręžia į Rytus ir kuria eiles beveik neliesdama paviršių – todėl toks dažnas vyšnios žiedlapio motyvas.

Visų kartų poetės vengia politikos ir net pilietinės pozicijos deklaravimo – tai tikriausiai susiję su privalomo sovietmečio visuomeniškumo ir perdėm pakylėtos Sąjūdžio laikų retorikos atmetimu. Kol kas tarp mūsų poečių nepopuliari Adrienne Rich tipo laikysena, kai poetė kalba ir apie giliai asmeniškas, ir apie skaudžias politines realijas neprarasdama gelmės ir savitumo. Gal tik pačios jauniausios nedalija poetinių patirčių į asmenines ir politines. Jų poetinė vaizduotė skleidžiasi ir viešoje, ir privačioje, ir virtualioje erdvėje:

 

Apsirengiu matrioška

Imu šokti ančiukų šokį

Laukiu, kol man iškvies greitąją

Arba neapsikentę

Suspardys nacionalistai

 

Deimantė Bandzevičiūtė

 

Dievas vis dar yra, bet jis uždarytas stiklainy su mėlynių uogienės likučiais – jo galiojimo laikas pasibaigęs (Laura Valaitytė). Todėl nuo žaibų apsaugos bučiniai, o ne „Marijos radijas“ (Rugilė Gaidukaitė).

Neapibendrinsiu gyvai tebekuriamo poetės portreto. Nes poetė išeina iš rėmų, paveikslo, teksto. Iš namų – į biblioteką, iš mokyklos – į gatvę, iš kūno – į knygą. Ir atvirkščiai. Kalbasi su savim ir kitomis poetėmis – kaip su savim:

 

buvai mano klausykla, lentyna

mano nušiurusiai knygai

buvai puslapiai mano raidėms

rašalas parkeriui

poezija yra tai

 

Giedrė Kazlauskaitė

 

Nuotraukose: Agnė Žagrakalytė, Daiva Čepauskaitė, Neringa Abrutytė, Ilzė Butkutė, Aušra Kaziliūnaitė, Giedrė Kazlauskaitė.

Komentarai

DcdXNSlOmZRltOY, 2011-10-23 11:06

Me and this atrcile, sitting in a tree, L-E-A-R-N-I-N-G!

pratesimas , 2011-05-06 18:15

diagnoze tiksli: zr. sanskrite purva- pirmas... tai kas pirmas purvinai pasidulkina, tai tam pavasaris medali pakabina, aha...

diagnoze, 2011-05-06 15:57

pratesimas neatliko pavasarines namu tvarkos darbu, tai dabar i dulketa kilima isisupes kaifuoja nuo purvinu minciu.

balai, 2011-05-04 17:22

šaunu, kad parodytas dėmesys šiuolaikinėms poetėms. 10 balų laimai.

pratesimas, 2011-05-04 00:24

dulkinti dulkinti ir dar karta dulkinti... visas tokias poetesas!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0