Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90
7 meno dienos > Laisvoji tribūna > „Lietuva – lietuviams“, arba XXI a. Kudirka
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

„Lietuva – lietuviams“, arba XXI a. Kudirka

2011-03-16
Share |

„Apšvieta“, kalbėdama apie vertimą bajorų į lietuvius pagal kailiadirbių metodą, priduria: „Kuomi daugiaus juos (bajorus) darbininkai ir „litvomanai“ mokės įbauginti, tuomi iš jų bus galima daugiaus pinigų gauti dėl reikalų lietuvystės. Kito kelio nėra!“ Kurgi kito kelio nebus! Menka nauda ir menkai galima remti lietuvystės dalykus ant pinigiškos pagelbos, surinktos „bauginimu“. Yra žmogystos, kurios, nė nemačiusios „Apšvietos“, renka pinigus „bauginimu“ tamsiose naktyse ant grįžkelių – teisybė, čia renka pinigus ne dėl „reikalų lietuvystės“. Argi mums pridera sekti pėdomis tokių žmogystų?!

 

Vincas Kudirka skiltyje „Tėvynės varpai“. Varpas, 1893, Nr. 3 (čia ir toliau cituojama iš: Vincas Kudirka, Raštai, t. 2, Vilnius: Vaga, 1990, p. 540–542)

 

Po Kovo 11-osios eitynių lietuviai nesusikalba su lietuviais dėl „reikalų lietuvystės“ – spaudoje, televizijoje, feisbuke. Ir ne tik lietuviai. Labiausiai dėl to, ką reiškia šūkis „Lietuva – lietuviams“. Kai XXI a. pradžioje, 20 metų po nepriklausomybės atgavimo, girdžiu tokias skanduotes Gedimino prospekte, nesuprantu, kur atsidūriau. Ar Lietuva nebepriklauso lietuviams, ar ją kas puola? Maskva, Briuselis, Varšuva, Pekinas? Lietuvių kalba uždrausta, mokyklos uždarytos, Gedimino prospektas virtęs Lenino, gal net Georgijaus? Kas tie „nelietuviai“, tykantys tamsiose naktyse ant grįžkelių?

Ar tai nėra žvilgsnis į praeitį, vaizduojantis, kad regi ateities košmarus? Tautinė laiko mašina sugedo ir nubloškė mus į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Tuomet, kai formavosi nacionalinės valstybės, trapi tautinė tapatybė lipdyta atsiskiriant nuo kitų, akcentuojant etninę kilmę, kalbą ir papročius. Ir tai buvo svarbu – atsigaunant po 40 metų trukusio lietuviškos spaudos draudimo, vaduojantis iš carinės Rusijos priespaudos. Tapti lietuviu tuomet nebuvo paprasta. Būtent tapti, nes lietuviškumas sietas ne tik su etnine kilme, bet ir su klase – neatsitiktinai Kudirka kalba apie „bajorų vertimą lietuviais“. Namuose lietuviškai kalbėjo mužikai, o iš dvarininkų kilę lietuvių šviesuoliai, pavyzdžiui, rašytojos Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, turėjo išmokti iki tol nevartotą lietuvių kalbą. Toks apsisprendimas kartu reiškė, kad jos iškrinta iš savo luomo – o tai to meto visuomenėje buvo didelis iššūkis. Čiurlionis laiškus Sofijai rašė lenkiškai, nors jautėsi lietuvis ir prašė išmokyti jį kalbos. Tapimas lietuviu tada nebuvo paprastas – ir Vincas Kudirka, nors kilęs iš valstiečių ir kalbėjęs lietuviškai, yra puikus pavyzdys.

Savo atsiminimuose, pateikiamuose kaip liudijimas „padėkavojimo iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmajam redaktoriui „Aušros“, Kudirka prisimena visus susitikimus ir savo ankstesnę panieką lietuvybei. Marijampolės gimnazistai kartu važiuoja namo Velykoms, Basanavičius užtraukia lietuvišką dainą, Kudirka neprisijungia: „Chłop“, – pamislijau sau lenkiškai, ir nuleidęs nosį tylėjau...“ Jau tapęs Maskvos universiteto studentu, Basanavičius ateina į lietuvių kalbos pamoką ir deklamuoja eiles, kad parodytų lietuvių kalbos grožį. „Komedyant!“ – pamislijau sau lenkiškai ir apkaitęs nusikreipiau į šalį ir ėmiau skaityti visai ką kitą...“ Mokydamasis Varšuvos universitete, Kudirka sako esąs sykiu „lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais“. Išgirdęs iš kunigo apie Basanavičiaus planus leisti lietuvišką laikraštį, Kudirka lenkiškai pamislija „Bawią się dzieci“. Ir tik gavęs pirmą „Aušros“ numerį Kudirka sugrįžta į lietuvybę: „Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“, pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai.“ Kas nutiko, Kudirkai pradėjus skaityti „Aušrą“, žinome iš mokyklos laikų: „Pasijutau lietuviu esąs.“

Kažkodėl man atrodo, kad tas tris kartus lietuvybės atsižadėjęs Kudirka šiandien neturėtų jokių šansų „atsiversti“. „Kelkite, kelkite, kelkite“ pakeitė „pulkite, pulkite, pulkite“. Taip atrodo skaitant eisenos dalyvių komentarus. „Žygeivis“ atskleidžia, kokie dar lozungai skambėjo 2011 m. kovo 11-ąją: „Ne Rytams ir Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams. Lietuvi, stok greta Lietuvio! Už Tautą, Laisvę ir Tėvynę! Prieš „raudoną“, „juodą“, „žydrą“ kyšininkų mafiją! Prieš ped-erastinio „Jievrosojuzo“ komisarų diktatūrą!

Tokią „patriotinę“ retoriką bandoma teisinti žvalgantis į XX a. pradžią. Prisiminti Vinco Kudirkos laiką siūlo kita eitynių dalyvė Vaiva Strikaitytė: „1902 metų dvyliktame „Varpo“ numeryje, to meto Lietuvių demokratų partija išreiškė tokią poziciją: „Tardami „Lietuva – lietuviams“ mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių.“ Toliau autorė teigia, kad šūkis aktualus iki šiol, nes tautinės mažumos „nebesistengia gerbti valstybių, kuriose gyvena, integruotis į jų kultūrą“, o Lietuvos tautiškas jaunimas „nori, kad jų vaikai galėtų gyventi lietuviškoje Lietuvoje, o ne turkiškoje Vokietijoje, ar vienos tautybės, vienos rasės, vienos lyties Naujajame pasaulyje“.

Tokie pareiškimai rodo, kad telkimosi pagrindas yra grindžiamas kitokių baime ir nesupratimu, įsivaizduojant, kad tik atsitvėrus nuo „svetimų“ galima saugiai puoselėti savo tautinę tapatybę. Bet toks praėjusio šimtmečio pražios supratimas buvo smarkiai pakoreguotas istorijos. Holokaustas, etniniai valymai Kosove, Ruandos genocidas, kai per kelis mėnesius išžudyta 800 000 tutsių, akivaizdžiai rodo, kad diskriminacinė, „savus“ ir „svetimus“ mirtinai supriešinanti ideologija yra pragaištinga. Net Lietuvai vaduojantis iš sovietinės imperijos buvo daugiau geranoriškumo ir tolerancijos. Sąjūdžio mitinguose dalyvavo skirtingų tautybių ir įsitikinimų žmonės, ir tada Lietuvos užteko visiems. Skanduotė „Okupantai – lauk“ buvo nukreipta ne prieš rusus, o prieš sovietinę galios ir prievartos mašiną, smaugiančią laisvą apsisprendimą. Tokios eisenos tikrai nėra Sąjūdžio tąsa – jos daro naują, visus telkiantį, kitų savitumui atvirą sąjūdį neįmanomą.

Benedictas Andersonas apibūdino naciją kaip „įsivaizduojamą politinę bendruomenę“, kuriamą pasitelkus kalbą, žemėlapį, muziejų, gyventojų surašymą. Tai, kad įkvėpimo vis dar ieškome Kudirkos epochoje, liudija ne tik anachronistinį mąstymą, bet ir savotišką vaizduotės stoką, nesugebėjimą kurti naujų tapatybės formų čia ir dabar. O ypač tai, kad šiandienos įsivaizduojama bendruomenė neišsiugdė priešnuodžio baimei ir neapykantai. Siauram, stereotipiniam, agresyviomis skanduotėmis bukinanačiam „lietuviškumui“ yra tik viena alternatyva – laisvas, kūrybiškas, daugiaprasmis istorijos ir dabarties apmąstymas ne baidantis kitoniškumo ir naujovių, bet dalijantis skirtingomis patirtimis.

XXI a. Kudirka yra šiuolaikinio miesto poetas, „slemeris“, kuriantis repą iš automobilių numerių, autobusų stotelių pavadinimų, daugybės po visą pasaulį išsibarsčiusių Kudirkų, krepšinio sirgalių skanduočių, skelbimų laikraščiuose. Žygimanto Kudirkos poetiniai performansai rodo, kokia gyvybinga yra oratoriškosios lietuvių poezijos tradicija, koks įvairiabriaunis – karštas, įkvėptas, ironiškas, savikritiškas, pakilus, banalus, didingas gali būti šiuolaikiškas santykis su kalba ir kultūra. Su įvairiomis kalbomis ir kultūromis. Geras poetinės ir gatvinės retorikos susijungimo pavyzdys – „Lietuvos košė“, kurią galima rasti „youtube“. „Giedam gaidą, gailiai giedam“ pereina į skanduotę „gė-da, gė-da“. Ir toliau – „net gėdai gėda, kaip mes viską gėdinam“. Šis talentingas jaunuolis gali ironiškai vadintis „Mesijumi“, nes jis neša gerą žinią: kūrybiškumas negalią paverčia galia, priešus – draugais, šauksmininką – subtiliu šnabždesiu, nutrintu nuo sirgalių būgnų. „Mes laimėsim – prisidėk bokalą prie ausies, ir girdėsi ošiant“.

Iš XXI a. Lietuvos kasdienybės išaugęs Žygimantas „Mesijus“ Kudirka teikia vilties, kad vaizduotė ir kūrybiškumas nustelbs priešiškumo gaivalą. Įsivaizduojamoji „slemo“ bendruomenė renkasi be progų ir gyvai kuria tai, ką rytoj galės cituoti istorikai, antropologai ir kultūrologai, analizuodami naujus Lietuvos kultūros reiškinius. Norėčiau, kad atsirastų daugiau tokių kuriančių kudirkų. Tegul jų įkvėpimo neslopina baimė ir įniršis.

Kaip rašė Kurtas Vonnegutas knygoje „Žmogus be tėvynės“: „Rupūs miltai: jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį, nors ir netikusį, draugui. Daryk viską kiek įmanydamas gerai. Tau bus be galo dosniai atlyginta. Tu būsi kažką sukūręs.“

 

Laima Kreivytė

 

Iliustracijos:

Paulius Vitkauskas. Supamoji kedė „KU-DIR-KA“. 2006 m.

Poetas Žygimantas „Mesijus“ Kudirka

Komentarai

Julius, 2012-07-09 11:51

Autorė, tyčia ar ne, bet supainioja politinės valdžios(ų) politiką su asmens kūrybingumu. 19 pab. - 20 a. pradžioje čia gyveno daug kūrybingų, politikoje išmintingų, gyvenime patyrusių ir akademiškai gerai išsilavinusių žmonių. Kalbėjo jie, mokėsi ir rašė, meldėsi ir mokė kitus lenkiškai ir rusiškai ir vokiškai ir jidiš. Ir dar keliomis kalbomis. Kurti šiuolaikinius menus galima kaip (tautinę) utopiją, viską tarsi iš naujo, be šių Lietuvos kalbų ir kūrinių žinojimo, be pretenzijų į paveldą, kaskart vis daugiau nutylint, meluojant sau patiems, kas kart vis daugiau.

Šleivys, 2011-08-10 16:16

Pagal pavardę ir rašinėlis. O, sako - genai nieko nelemia!

hmm, 2011-05-15 17:07

įdomus dienraštis,t.y savaitraštis. sorry, suklydau - metraštis... :)

LMUDTJFYQI, 2011-05-03 08:03

Wow, that’s a really clever way of tnhiikng about it!

kodėl išnyko Lietuvos bajorai?, 2011-04-18 01:38

Vydųnas atsako. Istorinės raidos vingiuose tauta silpnėdavusi ar stiprėdavusi priklausomai nuo to, kaip išlaikydavusi kraujo grynumą. Maišomas kraujas silpnindavęs tautos dvasią, ir tai tiesiogiai atsispindėdavę kalbos pokyčiuose: silpstant kraujui, silpdavusi ir kalba. Tokias išvadas Vydūnas daro remdamasis lietuvių tautos istorija, į kurią irgi žvelgė pro teosofinio panenteizmo prizmę. Didelė traktato „Mūsų uždavinys“ dalis kaip tik ir skirta svarbesniems savo tautos istorijos etapams paaiškinti. Lietuvių tauta nuo karų su kryžiuočiais laikų silpnėjusi, nes istorijos aplinkybės vertusios valdančiuosius sluoksnius labiau rūpintis nebe dvasinių tautos galių auginimu, kas buvę itin svarbu senovėje, o karinės jėgos stiprinimu. Labai daug jau po karų su kryžiuočiais pakenkę tai, kad aukštesnieji tautos sluoksniai nebesaugojo kraujo grynumo ir jį labai susilpnino. Iš to kilęs ir savo kalbos niekinimas, dėl to nebesiimta puoselėti tautos dvasinės kultūros. Tačiau ir nepalankiausiomis sąlygomis išlikdama lietuvių tauta įrodžiusi savo prigimties stiprumą ir gyvybingumą. Tautos dvasinis gyvumas geriausiai išsilaikęs liaudies gyvenime ir kultūroje, nes ji pati nebuvusi paveikta svetimo kraujo, o kultūra – svetimų įtakų. Liaudies kultūroje esą išlikę senojo tikėjimo, kuris esąs tautinio savitumo pagrindas, apraiškų. Dabar naujomis formomis reikią ugdyti išlikusią tautinę pasaulėjautą, jos pagrindu vystyti kultūrą, plėtoti ir gilinti žmoniškumo reiškimąsi, tam žadinti kitas tautas ir taip atlikti savo misiją žmonijai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0