Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/naujienos.inc.php on line 90
7 meno dienos > Laisvoji tribūna > Kontaminacijos: tarp mūsų turisčių
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti

Kontaminacijos: tarp mūsų turisčių

2011-06-24
Share |

KONTAMInacijos: tarp mūsų turisčių

Prieš prasidedant 54–ajai Venecijos bienalei „ILLUMInations“ kuratorė Bice Curiger uždavė penkis klausimus pasaulio menininkams: „Kur tu jautiesi kaip namie? Ar ateitis kalbės angliškai, ar kita kalba? Ar menininkų bendruomenė yra nacija? Kiek nacijų (tautų) yra tavyje? Jei menas būtų nacija, kokia būtų jos konstitucija?“ Prie jų pridėjome šeštą, Lietuvai aktualų klausimą: „Kas slepiasi už baltos užuolaidos?“ Į klausimus atsako menininkių ir kritikių grupė Cooltūristės.

 

Kur tu jautiesi kaip namie?

 

Begonija: Namie. Man namai, tai visų pirma santykis, sukurtas per kitus santykius – intymus, įkūnytas, išgyventas, kintantis, afektinis. Tai santykis su artimu ir bendruomene, kuriame vieta yra tik viena iš daugybės dimensijų. Negaliu paneigti, kad man svarbios mano kieme nakčiai užmingančios aguonos, namus apgaubiantis rūkas, primenantis apie laiko reliatyvumą.

 

Pipirmėtė: Kur turiu ką veikti.

 

Rožė „Black Baccara“: Gėda sakyti, bet daug metų geriausiai „kaip namie“ jausdavausi atitolusi bent jau 1000 km nuo namų, kai galėdavau daryti ne tik ką reikia, bet ir ką noriu. Buities areštas pareigingas moteris žudo... „Su amžiumi“ požiūris kinta, juolab kad gebėjimas susikurti tave tenkinančią aplinką didėja proporcingai amžiui, patirčiai ir išminčiai.

 

Nasturta: Savo lovoje, geroje kino teatro kėdėje, žiūrėdama gerą filmą, skaitydama gerą knygą...

 

Gerbera: 1. Kai būnu savo šventame slaptame kaime, kur daug kraujo giminių, visų ta pati pavardė, nuosavi jų laukai glosto savimeilę ir žadina tikrą nuoširdų patriotizmą; 2. kai turiu tam tikrą nemažą sumą pinigų kišenėje, saugumui sukurti, įvairiems atvejams, tada irgi saldu, o keliaujant privaloma visada būti pasiruošus; 3. kai dalyvauju pokalbyje be cenzūros, uždarame vakarėlyje, kur galima nuskalpuoti ir pravirkdyti eilinį architektų atstovą už tuos Valdovų rūmus, ir eilinę pseudofeministę už prisitaikėliškumą.

 

Azalija: Namuose. Nebent kas pakviestų į svečius ir pasiūlytų „jaustis kaip namie“.

 

Medetka: Jamaikoj, nes niekada ten nebuvau. Kitos šalys, užsienis, užjūris, visos Kitos vietos yra mano namai. „Už baltos užuolaidos“ netinka, nes abiejose pusėse yra pretenzijų būti reikšmingam.

 

Vilkdagis: Labiausiai – savo kompiuteryje. Visa kita yra susitarimo (su savimi ir aplinkybėmis) reikalas.

 

Saulėgrąža: Namie Vilniuje – „kaip“, nes ir jie juk laikini. Nidoje, Londone, Paryžiuje, Venecijoje, dar nesakysiu vienos vietos, nes visi atspės, kas rašo, taip pat – prie ežero, kopose, traukinyje, lėktuve... Kai pradėjau vardyti, supratau, kad sunku sustoti. Turbūt mažiau yra vietų, kur nesijaučiu kaip namuose.

 

Levanda: Lietuvos paviljone Venecijoje. Bet ne antrame aukšte, kur kabo balta užuolaida, o pirmame, kur kabo dvi raudonos užuolaidos ir paveikslas, vaizduojantis Mergelės Marijos dangun ėmimą. Tai savotiška Marijos Žemės ambasada. Ten mes ir išskleidėm BALTĄ UŽUOLAIDĄ iš mamos virtuvės – už talentingas tekstilininkes ir konceptualius keramikus, kurie, nors lygiai su kitais gavo valstybės stipendijas, be jokių paaiškinimų buvo išmesti iš įsivaizduojamojo Lietuvos šiuolaikinio valstybinio meno katalogo.

 

Ar ateitis kalbės angliškai, ar kita kalba?

 

Azalija: Ateitis kalba pinigų kalba.

 

Saulėgrąža: Kuri ateitis? Kadaise visi manė, kad tik lotyniškai...

 

Begonija: Norėčiau paklausti: o kaip kalba dabartis? Ką sugebame išgirsti, kam yra „priderinti“ mūsų klausos aparatai? Ateitis nėra viena ir universali. Beje, Walteris Benjaminas, vienas mano mėgstamiausių mąstytojų, „Istorijos filosofijos tezėse“, kurios yra „Iliuminacijų“ rinkinyje kaip tik kvestionuoja universalios istorijos ir dabarties konstruktą. Fragmentiška dabartis ir ateitis. Kas bus girdima? Aš nežinau. Ir tai nėra abejingumas ateičiai, veikiau filosofinė pozicija, kur vienintelis būdas sužinoti yra kasdienis, paprastas, pragmatiškas gyvenimas, kurio kvėpavimas, istorijos ir ritmika kuria ateitis ir pasaulius.

 

Rožė „Black Baccara“: Manau taip, bet ne ta gražiąja britų kolekcinių filmų kalba, o supaprastinta.

 

Pipirmėtė: Spanglish, Chinese and codes.

 

Gerbera: Ateitis turbūt kalbės pseudo(novo)esperantu kompiuteriniu, ir dar kiniškai.

Bet aš kiniškai nekalbėsiu niekada, ir tai jiems bausmė už žvirblių naikinimą. Aš kalbėsiu dar portugališkai ir latviškai – kad jei ką, neprapulčiau. Žr. klausimą apie namų jausmą.

 

Nasturta: Esu bent jau įsitikinus, kad tikrai ne lietuviškai...

 

Medetka: Aišku, kad ne. Netolimoje ateityje kalbėsime telepatiškai. Pavyzdžiui, ŠMC jau seniai bando tai daryti. Amžini pionieriai.

 

Levanda: Ateitis kalbės meno kalba, nes verslo dialektai jau dabar pjaunasi tarpusavyje. Reklamos ir viešųjų ryšių išpūsti burbulai sprogs kartu su Damieno Hirsto deimantais inkrustuota kaukole – ar tai, kad ji brangiausiai parduota aukcione, paverčia ją geriausiu šiuolaikinio meno kūriniu?

 

Vilkdagis: Patogiausia būtų paklausti ateities, jei ji, žinoma, jaustųsi kompetentinga į tai atsakyti. Kita vertus, pasaulio ekonominės ir demografinės tendencijos šiandien yra plačiai žinomos arba lengvai pasitikslinamos. Disponuojant ta informacija visiškai patogu spekuliuoti kitakalbės ateities galimybėmis. Tačiau tuomet reikšmingas tampa ne vien klausimas „kuri kalba“. Svarbiausia, kad ateitis kalbėtų(si): kad galėtų ir norėtų tai daryti, o ne tylėtų, būtų tildoma arba nutildyta.

 

Ar menininkų bendruomenė yra nacija?

 

Azalija: Deja, atrodo, kad taip.

 

Begonija: Nenorėčiau mąstyti apie menininkų bendruomenę nacijos kategorijomis. Kita vertus, abi yra sunkiai apibrėžiamos ir įsivaizduojamos. Kas gi yra menininkų bendruomenė?

 

Saulėgrąža: Tikrai taip – labiau nacija ir net tauta nei, pavyzdžiui, lietuvių tauta. Ypač, jei į tą tautą priimami ir meno kritikai – bent jau kaip kokie nors marginalai, savo pažadėtąją žemę praradę „išrinktieji“.

 

Pipirmėtė: Manau, tai tik viena iš bendruomenių.

 

Vilkdagis: Taip, menininkai turi kai kurių juos siejančių panašumų. Bet viliuosi, kad jie nėra ir netaps nei tauta, nei rase, nei lytimi, nei bet kuriuo kitu būdu vienarūše bendruomene. Galimybė keistis istorijomis, požiūriais, pranešimais ir kalbomis yra vienas įdomiausių buvimo meno bendruomenėje aspektų.

 

Medetka: Ne. Ta žmonių grupė yra tik dar viena „Krikštatėvio“, o neretai ir „Žvaigždžių karų“ serija. Kartais ir „Tiesiog Marijos“. Pasitaiko ir „Muzikos garsų“, tačiau kadangi meno ir pinigų santykiai yra sado-mazo tipo, tai vientisumo daug tikėtis nereikėtų.

 

Nasturta: Aš prieš nacionalizmą.

 

Levanda: Menininkai yra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ (Alphonso Lingis). Juos vienija meilė sau ir tikėjimas į pomirtinę šlovę. Mirusių menininkų bendrija daug gausesnė ir turi bent jau vieną bendrą bruožą. Beje, šioje bienalėje Anapilio atstovai pasirodė kaip niekad sėkmingai – vienas net laimėjo Auksinį liūtą. Lietuvos menininkus dar vienija Kultūros ministerijos stipendija ir balta užuolaida. Nors balta užuolaida veikiau atskiria menininkus, sutinkančius žaisti pagal nustatytas taisykles, ir tuos, kurie patys formuoja taisykles. Tiesa, jei kam nors rūpėtų ne tik materialus kūrinys, bet ir kodėl būtent toks darbas pateiktas, rastų toje kolekcijoje konceptualių diversijų – oficialiai atmestų kūrinių ir pan. Įsivaizduojamoji meno bendruomenė šiame projekte yra sudaiktinta ir suprekinta, jai nesuteikta savarankiško dalyvavimo galimybė. Intervenciniai stipendininkų projektai buvo atmesti, nes idėjas kurti gali tik vienas Menininkas, o kiti turi pristatyti vaizduojamojo meno dirbinius. Kad menininkų bendruomenė atgautų balsą ir taptų demokratiška, ji turi ne vengti polemikos ir virti savo sultyse, o aktyviai reaguoti į kylančius iššūkius.

 

Rožė „Black Baccara“: Nacija – skamba pompastiškai, bet gal ir galimas toks sutartinis pavadinimas, nors menininkų nacijos nevienija tai, kas nacijai svarbiausia – etnosas. Nors šiais liberalizmo laikais ir terminų apibrėžimai kinta... Jei menininkams palengvėtų gyventi, pasijutus menininkų nacijos nariais, sustiprėtų savivertė, saugumo jausmas ar dar kas, tai valio.

 

Gerbera: Menininkai negali sudaryti nacijos pagal savo individualistinį, galbūt net pagal klaidingą smegenų rezginį. Bendruomenės visada sudaromos pagal poreikius, kaip seniai nustatė civilizacijų specialistas (pavardė žinoma), todėl vardiju – draugauja keramikai, nes reik kartu nuomoti arba pirkti brangią krosnį, bendrauja tapytojai, bet tik tiek, kiek reik nebrangininko porėmių meistro ir pasidaryt kasmet po parodą, bendrauja skulptoriai, nes reik kartu liejinius metalo brangius daryti, bendrauja tekstilininkai, kai reik parodos kartu, o ir staklės studijoj stovi vienos ir vilnos kilogramai kartu perkami. Dj ir Vj bendrauja, nes reik sukurti vaizdelių toosui ir kartu palot „feisbuke“. Visi kiti nebendrauja, tiksliau, bendrauja tik ne su savo specialybių atstovais. Tai savaiminis dalykas, nes pagal Jėzų, visi žmonės yra geri ir gera linkintys. Beje, pagal Mikšio atsakymą susitikime sausio mėn. ŠMC‘e, tekstilė – ne vaizduojamasis menas, taip taip, turim garso įrašą, žodžių neatsiimsi. Taip ir matau, kaip jis pragare visą likusį laiką velia avių spiriukus (žr. Baltų kandžių kūrinį).

 

Kiek nacijų (tautų) yra tavyje?

 

Azalija: Visos.

 

Pipirmėtė: Gal kokios keturios?..

 

Medetka: Mano genai mišrūs, su pabėgėliais problemų neturiu, skirtingos rasės nenervina, musulmonai kartais išmintingai kalba, man juokingi rusiški anekdotai ir patinka jų literatūra, o ko čia klausė? Ne nacė aš, ok? Čia klausimas gal politikams labiau, ką? Jie labiau „jaučia tautines vibracijas“.

 

Begonija: Daugiau nei viena ir mažiau nei dvi.

 

Gerbera: Manyje labai stipriai plaka „Seven Nation Army“ (ypač kai jie groja „Man and Woman“ su Alicia Keys – taip, paklausom paklausom) ir dar labai stipri Abiejų Kudirkų nacija, nes turite mintinai žinoti, kas jums sukūrė nepriklausomybę = kieno laukai derlingiausi = kas turėjo pinigų vaikus išleisti į mokslus = kurie vaikai galėjo eiti ne tik į kunigus, bet ir į laisvamaniškas profesijas = kurie vaikai buvo geriausiai išauginti branginti savo žemę, žmones, kalbą? Aš laiminga lietuvė Lietuvoje, ir niekas šitos laimės iš manęs neatims. O tiems visiems mixed identities palinkėsiu nepavydėti, nes tai ne aš, o jūs turit problemų su pure identities.

 

Saulėgrąža: Viena.

 

Rožė „Black Baccara“: Daug metų jaučiausi pasaulio piliete, bendruomenės, kurią vienija etinės nuostatos, nare. Dabar, „tirpstant“ Lietuvai, tampu ir lietuve.

 

Levanda: Tiek, kiek sutinku gatvėje – ir kiek dar sutiksiu. Tikiuosi, jų skaičius didės.

 

Jei menas būtų nacija, kokia būtų jos Konstitucija?

 

Pipirmėtė: To free your mind.

 

Azalija: Kaip menas gali būti nacija, jei ką tik padarėm prielaidą, kad menininkų bendruomenė yra nacija? Argi menininkų bendruomenė ir menas yra vienas ir tas pat? Tai būtų tragiška.

 

Begonija: Menui nereikia Konstitucijos. Meno matavimas nacijos kategorijomis ir konstitucijomis yra jo įkalinimas siauroje liberaliosios demokratijos nišoje. Menas turi išsivaduoti iš konstitucijų ir nacijų.

 

Saulėgrąža: Man patiktų ja paversti Sol LeWitto „Tezes apie konceptualųjį meną“. Aišku, kai pasikeis meno laikai, Konstituciją teks perrašyti.

 

Nasturta: Svarbiausios vertybės, pagal Peleviną – glamūras ir diskursas.

 

Medetka: Labai atsiprašau, bet aš nesuprantu žodžio „nacija“ nors tu ką... Jei norite, galiu įsivaizduoti, kad meno bendruomenė yra korporacija, kaip koks „McDonald’s“ ar „Maxima“. Būna pavasario kolekcijos, rudens. Nuolaidos, savaitės prekė, sensacijos ir t. t. Tik etiketės labai sudėtingos. Svarbiausia, kad žmonės ateitų. Kuo daugiau, ir kad pirktų. Svarbu, kad fondus būtų kam skirti. Korporacijos misija-vizija skambėtų taip: „Svarbiausia – gražūs žodžiai ir įspūdingi skaičiai; duok pažįstamam, nes pažįsti tą, kuriam duodi.“

 

Rožė „Black Baccara“: Užupio respublika turi puikią konstituciją, geriau nesugalvosi.

 

Vilkdagis: Pasisakydama prieš menininkus ir meną kaip naciją, taip pat esu ir prieš meno konstituciją. Geriau tegu menas neturi konstitucijos. Konstitucija, kad ir kokia apgalvota bei demokratiška būtų, yra įstatymų ir normų, o kartu – hierarchijų ir atskirties pagrindas. Jei staiga ji taptų neišvengiama, norėčiau, kad būtų tuščia. Kaip neribota galimybė.

 

Levanda: Laisvė, lygybė, panieka konjunktūrai.

 

Gerbera: Konstitucija būtų tokia: never fuck with a curator or art critic, better fuck sponsors, because money makes the world go round.

 

Kas slepiasi už baltos užuolaidos?

 

Begonija: Juoda dėžė…

 

Pipirmėtė: Kušetė.

 

Rožė „Black Baccara“: Niekas ir viskas... „Niekis ir esmis“, kas ir ne kas...

 

Azalija: Dar viena balta užuolaida.

 

Nasturta: Pelėsiai ir kerpės gal, o gal tas pats glamūras su diskursu. Iš kur galiu žinot, jei slepiasi?

 

Medetka: Tikiu, kad niekas kitas, išskyrus Raimundą Malašauską ir jo šventą viso gyvenimo siekį praktiškai įrodyti, kad garsiu menininku (gerai pakuravus) gali tapti tiesiog bet kas. Siūlau viešame tinkle steigti grupę ir rinkti balsus už jo paskelbimą šventuoju, sugrąžinusiu mus prie tikrųjų vertybių ir atskleidusiu, jog Mikšys yra naujoji Britney Spears.

 

Levanda: Ginekologo kėdė. Dar – LITEXPO bufetas (už banguojančios medžių drožlių širmos). Mergelė Marija su angelais ir šventaisiais. Baltas katinas balkone. Juk svarbiausia – ne kas už, o užuolaida!

 

Gerbera: Mano laikais slėpėsi baltoji ranka, kuri smaugdavo vaikus, jei šie nespėdavo užrakinti durų iki atsidarant kylančiam į tavo aukštą liftui. Dabar už užuolaidos gyvena septynišimtaiketuriastdešmtpenkitūkstančiaipinigų, manau, tai audeklas, brangesnis už visus Valdovų rūmų gobelenus ir Barboros perlus kartu paėmus.

Džiugu, kad menininkai – o ne tik architektai – išmoko „įsisavinti“ milijonines lėšas. Tik žiūrėkit, kad jūsų po to nepasmaugtų baltos baltos rankos.

 

Saulėgrąža: Paslaptis. O jei rimčiau – visas Lietuvos menas. O jei iš tikrųjų rimčiau – mūsų nevisavertiškumo kompleksas. O jei liūdniau – tai ištrinta Lietuvos kultūros istorija. O jei vėl linksmiau – aš.

 

Vilkdagis: Kalbant apibendrintai, už baltos užuolaidos gali slėptis bet kas: Bermudų trikampis, ligoninės palata, Lietuvos dailės aukso fondas, Cooltūristės. Įtampa tarp simbolinių erdvių abejose užuolaidos pusėse reiškiasi tuo, kad tikslas arba vertybė paprastai esti „už“ – ar tai būtų teatro scena, kino ekranas, gydytojo kabinetas, Sandoros skrynia... Šių metų Lietuvos paviljone galima stebėti tarsi atvirkščią situaciją: už užuolaidos esanti vertybė nominali; prasmę jai suteikia veiksmai, vykstantys prieš užuolaidą. Be jokios abejonės, tai elegantiška ir intriguojanti ekspozicinė struktūra. Tačiau, (Iliumi)nacijų kontekste – ar, gal net labiau neišvengiamai, Lietuvos nacionalinės savimonės kontekste – įdomus tampa ne formos, bet turinio klausimas. Ar už baltos užuolaidos iš tiesų gali slėptis bet kas, o dėmesio taškas mumyse perkeltas kažkur kitur? Kodėl tai, kas ten yra, slepiasi už užuolaidos, ir koks yra to ir mūsų santykis?

 

Kalbėjosi žiedai tarp žiedų

 

Iliustracijos:

 

Cooltūristės. Marijos parapaviljonas „Už virtuvės užuolaidos“. 2011-06-04. Scuola di San Pasquale, Venecija

 

Burbulų pūtimo akcija Marijos parapaviljone. Scuola di San Pasquale, Venecija

 

Cooltūrisčių autografas anoniminės menininkų grupės Norma Jean salėje „Kas bijo laisvos raiškos?“ Centriniame paviljone, Giardini. Norma Jean (iš Merilyn Monroe pasiskolintas vardas) kuria socialiai ir politiškai angažuotą meną. Iš Egipto vėliavos spalvų (raudona, balta, juoda) sudėtas plastilino kubas tapo ne menininkų, o bienalės žiūrovų kūrybos medžiaga.

 

Ū. Gutauskaitės nuotraukos

Komentarai

IYFuwzJfzorMnBymOCh, 2011-12-03 03:33

Keep on wtriing and chugging away!

HcPzFPjBjllLTazWC, 2011-12-01 09:38

Whoeevr edits and publishes these articles really knows what they're doing.

FaFjSUdSADBAVb, 2011-12-01 04:49

If you're looking to buy these articles make it way eeasir.

kiskis p, 2011-06-29 19:46

ne, jasius yra mano kambariokas, tiksliau mes ola dalinames. as nebuciau taip durnai parases.

Marija Magdalena, 2011-06-29 00:15

Ką?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0