Stepono Šarapovo skulptūros „Tauras“ likimas

Violeta Juškutė

 

Retorinius klausimus užduodam kasdien. Toks įprotis ar bendravimo maniera? Juk atsakymus visi žino ir, kaip ištartų vikrūs žurnalistai, - „tai vieša paslaptis“.

Retorinis klausimas ir nereikalauja atsakymo, tik išreiškia emocingą teigimą ar neigimą. Į tokį klausimą atsako pats klausiantysis. Intonacijose juntami ryškūs emociniai priedai rodo, kad klausimas jaudina, klausiantysis išgyvena stiprų jausmą. Kadangi būtent taip ir jaučiuosi, užduosiu sau kelis retorinius klausimus ir tik pati atsakysiu, pasiremdama faktais.

Tai vis dėlto, kas bijo modernizmo Vilniaus viešosiose erdvėse ir kiekgi to nepatogaus ir nepriimtino meno dar yra likę?

Nesinori grįžti prie 2009-aisiais prasidėjusių aršių diskusijų dėl trejeto (nors labiausiai užkliuvo viena) šiuolaikinių skulptūrų Neries krantinėje. Bet, nori nenori, teks grįžti. Istorija sukasi spirale, kas seniai įrodyta. Kodėl taip nesuprantama ir netoleruojama moderni skulptūra? Nėra tradicijų? Yra, gerbiamieji, yra tos tradicijos.

Pasivaikščiokim po 1973-1975 m. Vilnių. Sėskim į 22-ąjį autobusą Lukiškių (Lenino) aikštėje ir nukeliaukime į vieną Vilniaus „miegamąjį“ rajoną (taip vulgariai vadinamos žmonių, kurie ten ne tik miega, gyvenamos zonos). Pirmosios modernistinės skulptūros Vilniuje atsirado būtent tada. Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“ pastatyta 1975-aisiais, Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūra „Vėtrungė“ - 1973-iaisiais. Abi iki šiol stovi Lazdynuose. Kūrėjai Lenino premiją už modernų architektūrinį ir landšaftinį sprendimą gavo. Ar niekam netrukdo?

O dar Vilniuje buvo įžymusis „Tauro ragas“- architektūros pasididžiavimas, primenantis Le Corbusier kūrybą, Mies van der Rohe paviljoninės architektūros pavyzdžius. Ten, Tauro kalno papėdėje, 1975 m. buvo pastatyta žinomo skulptoriaus Stepono Šarapovo modernistinė plieno skulptūra „Tauras“.

Steponas Šarapovas (1936-1981) sukūrė savitą lietuviško modernizmo stilių. Skulptorius Dovydas Zundelovičius yra sakęs: „Nežinau lietuviškesnio skulptoriaus, tačiau jis kalba tarptautine meno kalba. Jis kalbėjo tuo pačiu metu ir ta pačia kalba, kuria kalbėjo ir Isamu Noguchi, ir Henry Mooras, ir Marino Marini, ir daugelis kitų meistrų.“

Monumentalioji S. Šarapovo kūryba pasižymi netradiciniu plastikos supratimu. Menininkas nesitaikstė su oficialia konjunktūra, skulptoriaus idėjos praaugo tuometinius meno raiškos principus, neatitiko ideologizuoto oficialaus meno normų.

Modernus kūrinys be galo supykdė Valerijų Charazovą. CK sekretorius pareikalavo žmogui svetimą „abstrakciją“ išmontuoti. Išmontavo. Vėliau, atėjus Atgimimui, sumontavo atgal.

Privatizavus restorano pastatą, skulptūra „Tauras“ buvo traktuojama kaip pastato savininkų nuosavybė. 2007 m. rugpjūčio pabaigoje paveldosaugininkai pastebėjo, kad skulptūra dingo iš savo vietos. Bet Kultūros paveldo departamentas išnarpliojo detektyvą ir aptiko pražuvėlį. Po geros savaitės „Tauras“ iš kažkokio sandėlio vėl sugrįžo į savo vietą. Kultūros paveldo departamento ataskaitose rašoma, kad „tarnautojų operatyvumo dėka greitai nustatyta, kur minima skulptūra buvo išgabenta ir, pareikalavus raštu, „Tauras“ sugrąžintas į buvusią vietą“. Jokių oficialių paaiškinimų, kas taip myli modernistinę skulptūrą, nebuvo pateikta. Terra incognita.

Ir tapo „Tauras“ keliauninku - kilnojamąja kultūros vertybe. Tiesiogine žodžio prasme, be jokios ironijos. 2006 m. kultūros ministro įsakymu skulptūra buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Tuo ir norėtųsi pabaigti neramaus „Tauro“, šalia karčemos pastatyto, istoriją. Deja. Atėjo neramūs moderniosios skulptūros nekentimo laikai.

2009 m. didžiausiu kovotoju prieš modernizmą (vos neišsprūdo - formalizmą), aršiausiu jo kritiku (cituoju šiuolaikinės skulptūros tyrinėtoją Eloną Lubytę) „tapo ne kas kitas, bet filantropas, privataus skulptūrų parko „Vilnoja“ savininkas, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos kolegijos, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas V. Martikonis […]. Ne menamos/fasadinės, o realios demokratijos atveju politikas turėtų vengti „teisti“ kultūrą ar bent jau gebėti atskirti miestui priklausančias ir privačias erdves.“ (balsas.lt, 2010 02 06)

Štai dabar ir prasideda antras „Tauro“ priverstinių kelionių veiksmas.

Cituoju oficialų internetinės svetainės „Vidmanto Martikonio akmens skulptūrų parkas „Vilnoja“ pranešimą: „...ilgus metus prie legendinio sostinės Tauro kalno papėdėje veikusio restorano „Tauro ragas“ stovėjusi skulptūra „Tauras“ surado savo vietą Sudervėje, akmens skulptūrų parke „Vilnoja“. Skulptūra „Tauras“ puikiai įsilies bei paįvairins akmens skulptūrų parko „Vilnoja“ ekspoziciją.“

Na, „Tauras“ niekaip nėra akmeninis - jis suvirintas iš plieno. Bet tai ne pagrindinis aspektas piktintis ir krapštyti iš panagių seną purvą. Parko koncepcija gali keistis: pritrūko akmenų - daro kad ir iš papjė mašė. Postmodernėja. Smalsu kitkas. Kodėl „Tauras“ įsilies Sudervėj, kai nuo 1975 m. puikiai yra įsiliejęs Vilniuje?

V. Martikonis tikino, kad skulptūrą išgelbėti nuo pražūties ryžosi pats: „Akivaizdu, kad restorano pastatas anksčiau ar vėliau bus nugriautas, o kartu ir S. Šarapovo skulptūra. Kadangi šio skulptoriaus darbus mėgstu nuo seno, nusprendžiau pasisiūlyti priglausti šią skulptūrą.“ (išskirta mano, - V. J.)

Apie hobį priglausti kultūros vertybes Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas paaiškino, „kad skulptūra yra kilnojamas kultūros paveldo objektas, todėl savivaldybės leidimas jį perkelti iš vienos vietos į kitą nėra reikalingas“. Vadinasi, jei myliu moderniąją skulptūrą ir ne tik ją, o jeigu ji dar ir kilnojamoji vertybė - galiu nusikelt ten, kur man gražiau ir mieliau? Pasisekė…

Gal atsikelkim, mieli vilniečiai, savo modernistinę kilnojamąją skulptūrą iš Sudervės ir pažiūrėkim, kuo tas perkraustymas mums visiems pasibaigs. Ne teoriškai samprotaukim ir „delfiuose“ puteles plakime, o imkime, broliai, kaip sakant, taurą už ragų. Juk „Lietuva - drąsi šalis“ - tokią įvaizdžio koncepciją 2008 m. patvirtino ministro pirmininko Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Tikrai drąsių žmonių su kaupu Lietuvoj. Ir ne tik drąsių, bet ir altruistiškų: stovi niekam nereikalinga, be šeimininko vidur miesto skulptūra, ir verkia iš skausmo širdis. Puola ir išgelbėja.

Nesu nei drąsi, nei mėgstanti kovoti su vėjo malūnais. Neatitinku koncepcijos. Todėl ir užduodu pati sau retorinius klausimus. Galima juos užduoti ir įstatymams. Retoriškai, aišku.

1996 m. sausio 23 d. Prezidento Algirdo Brazausko pasirašytas Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas aiškių aiškiausiai pasako, ką reikia ir ko nereikia daryti.

12 straipsnis. Savivaldybės kompetencija kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje

Savivaldybė:

1) kaupia informaciją apie į Registrą įrašytas kultūros vertybes, esančias savivaldybių teritorijoje;

2) atsako už savivaldybei priklausančių kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą.

Gal ir kaupia informaciją, bet, kaip pasirodo, neatsako. Atsako tik į klausimus. Formaliai.

21 straipsnis. Kilnojamųjų kultūros vertybių konservavimas ir restauravimas

1. Konservuoti ir restauruoti kilnojamąsias kultūros vertybes gali tik Kultūros ministerijos atestavimo komisijos atestuoti restauratoriai.

Kaip teigia įstatymas: „Restauravimas - tyrimais pagrįsti veiksmai, kurių tikslas - atskleisti kultūrinę vertę pašalinant pažeidimus, gedimus, užkonservuojant autentiškas ir atkuriant trūkstamas dalis.“

Kokį „Taurą“ sukūrė S. Šarapovas? Skulptorius architektą laikė būtinu ir lygiateisiu kūrybos partneriu. Plastinės sintezės koncepcija buvo įgyvendinama kryptingai - skulptūros plastinė forma, santykis su architektūra, medžiagos specifikos išryškinimas (medžiagiškumą jautė tiesiog fiziškai), preciziškumas - tokia buvo jo kūryba, toks buvo „Tauras“.

Nelinksmas aplinkos ir plastikos sąveika pasižyminčio darbo likimas. Stovi dabar pakrūmėj, blizgiais dažais kaip tarybinis radiatorius nudažytas, akmenėliais paramstytas kaip tie klibantys staliukai alaus baruose. Kad akmenėliais paremtas ir ant puspuntukio pastatytas - logiška. Juk akmens skulptūrų parkas.

Ir niekas, o niekas manęs neįtikins, kad „Taurą“ restauravo profesionalai, prieš tai atlikę tyrimus. Tikrai ne. O ir restauruoti nereikėjo, nes „Vilnojoj“ į aplinką „įsilieja“ ne Šarapovo „Tauras“, bet, pasirodo, jo kopija!

Iš kur žinau? Ogi taip rašyta laikraštyje: „Vilniuje stovi „Tauro“ kopija, nors ir sukurta paties S. Šarapovo. Pirmasis jo darbas yra Biržuose“ - taip aiškino dabar jau ekstarybos narys, Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto ekspirmininkas Vidmantas Martikonis („Vilniuje sprendžiamas alaus simbolio - skulptūros „Tauras“ likimas“, Delfi, 2008 11 02). Netiesą pasakė. Biržuose nėra jokio modernizmo, jokio „Tauro“.

Taip 28-tas to paties įstatymo straipsnis (Atsakomybė už įstatymo pažeidimą) netenka prasmės. Ir perspėjimas, kad asmenys, pažeidę šį įstatymą, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, tėra tuščias garsas.

Rašoma mūsų laikraščiuose ir apie Prancūziją: „Prie Atlanto vandenyno esančio kurorto Sen Žil Krua de Vi meras Patrickas Naylas pasirūpino šviesaus atminimo Antano Mončio skulptūra, kurią buvo ketinama išmesti į metalo laužą. Seno miesto kvartalo renovavimą palaiminęs Prancūzijos kurorto meras P. Naylas pasigedo šiame kvartale stovėjusios ir kažkur pradingusios beveik 70 centimetrų aukščio bronzinės skulptūros „Gaidys“. Gerokai nudrengta skulptūra buvo rasta kurorto savivaldybės sandėlyje. Iš bronzos pagamintas kūrinys jau buvo paruoštas išvežti į metalo laužą. Paaiškėjo, jog tai prancūzų vertinamo lietuvių išeivijos skulptoriaus A. Mončio (1921-1993) darbas, sukurtas 1957 metais. Manoma, kad „Gaidys“ buvo sukurtas Sen Žil Krua de Vi kurorto valdžios užsakymu.

Prancūzijos menotyrininkai brėžia, kad šis kubistinės abstrakcijos srovei priskiriamas lietuvio kūrinys praturtina Prancūzijos meno paveldą. Mero rūpesčiu išgelbėta skulptūra praėjusiais metais buvo restauruota - ji vėl papuoš miestą. Skulptūrą ketinama pastatyti prie judriausio kurorto tilto.“ (Lietuvos rytas, 2011 02 24)

Ir vėl kyla man tie retoriniai klausimai. Nedrąsus meras ar savo parko neturi? Gal „Gaidys“ ne taip solidu kaip „Tauras“, galima ir miestui palikti? Gal Šarapovo „Tauras“ tik „Vilnojos“ parką praturtina, o Lietuvos meno paveldo - ne? Kam priklauso autorinės teisės? Jei kopija - tai kieno nuosavybė? Ar kopija pateikiama kaip originalas, ar originalas pateikiamas kaip kopija? Jei kopiją darė Šarapovas, ar galima sakyti, jog tai originali kopija? Kaip klasifikuoti - neoriginalus originalas ar tiražuojama originali kopija? Jei skulptūra miesto, tai yra mūsų visų, tai ji niekieno? Ar ši istorija ideologinė, ar primityvus buitinis kriminalas?