Menininkai esą valdomi ir užčiaupiami kaip sovietinio totalitarizmo laikais. Paroda pumpuoja ideologiją, prisidengiant neaiškiais ir neįvardytais kokybės kriterijais. Kuratoriai – tik marionetės, kurių rankomis ŠMC manipuliuoja menininkais ir mumis, suvokėjais. Kritikos tekstuose sukurtas įtikinamas grėsmės, viską sutrinančios galios mašinos paveikslas.

Pokalbis pagal parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ katalogo tekstą „Apie post-posovietinį meną, menininkus ir žiūrovus“

Į Lietuvą pirmą kartą atvyksta profesorius Zygmuntas Baumanas (g. 1925 Poznanėje) – vienas svarbiausių pasaulio socialinių mąstytojų ir postmodernizmo tyrinėtojų. Rugsėjo 30 d. 18 val. Vilniuje, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) vyks jo paskaita „Mes patys kaip vartojimo objektai“ („Selves as Objects of Consumption“). Spalio 1 d., penktadienį, 11 val. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7) vyks paskaita „Natūrali blogio istorija“ („Natural History of Evil“). Profesorius Z. Baumanas vieši ir skaito paskaitas Europos Parlamento nario prof. Leonido Donskio, leidyklos „Apostrofa“ bei Vytauto Didžiojo universiteto kvietimu. „Laisvoji tribūna“ siūlo skaitytojams ištrauką iš prof. Z. Baumano knygos „Vartojamas gyvenimas“ („Consuming Life“), kurią netrukus išleis leidykla „Apostrofa“. Ji jau yra išleidusi dvi Baumano knygas: „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“ (2007) ir „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (2007, pirmas leidimas 2002). Viename interviu mokslininkas teigia, kad jo darbai skirti paprastiems žmonėms, siekiantiems išsaugoti žmoniškumą. Nes „neužduoti tam tikrų klausimų yra daug pavojingiau, negu nesugebėti atsakyti į klausimus, kurie jau įtraukti į oficialią darbotvarkę... Už nutylėjimą mokama tvirta žmonių kančių valiuta.“ (Zygmunt Bauman).

„Laisvojoje tribūnoje“ išspausdinus Étienne’o Balibaro straipsnį „Europa – miręs politinis projektas“ sulaukėme ne vieno skaitytojo priekaišto, kad pasisakome prieš Europos Sąjungą ir per daug dėmesio skiriame ekonominėms problemoms. Gaila, kad prieštaraujantys autoriaus tezėms neparašė išsamesnių komentarų – „Laisvoji tribūna“ tam ir yra, kad diskutuotume apie visiems rūpimus klausimus be išankstinių tabu ir gerbdami skirtingas nuomones. Tačiau šiuo atveju svarbu aiškiai pasakyti – Étienne’o Balibaro straipsnis nėra agitacija prieš Europos Sąjungos projektą. Galbūt, kaip rašė interneto komentatorius, straipsnio pavadinimą reiktų traktuoti kaip provokaciją, kurią aiškiau išreikštų pabaigoje parašytas klaustukas: „Europa – miręs politinis projektas?“.

Tai ES pabaigos pradžia, nebent ji vėl viską pradės iš naujo, padėjusi visiškai naujus pamatus.

Ekonominė sistema, kurioje gyvename, nėra tik sausų finansinių skaičių, atspindinčių individų, įmonių, šalies deklaruotas pajamas ir išlaidas, rezultatas, – ką mums perša „buhalterinių eilučių“ logika besivadovaujantys visuomenės nuomonės formuotojai. Ekonominė politika – tai vertybių išraiška skaičių kalba. Todėl Europoje ir pasaulyje apie tai, kas negerai dabartinei ekonominei sistemai ir kaip ją galima būtų pakeisti geresne, kalba ne vien bankų įdarbinti „finansų analitikai“ (ar galima būti vien tik finansų analitiku, tuo pačiu nesant visuomenės, valstybės ar net moralinių vertybių analitiku?), bet ir kunigai, rašytojai, muzikantai, sociologai.

Į klausimą, kokioje ekonominėje sistemoje (ir kultūroje) gyvename, daugelis tikriausiai nesuabejoję atsakys – neteisingoje, pilnoje streso ir netikrumo. Tačiau tik nedaugelis suabejos, kad tai nėra gyvenimo duotybė: kapitalizmas toks, koks yra čia ir dabar, nėra mums iš anksto duotas kaip gyvenimas ir oras, tai mūsų vertybių – kultūros kūrinys. Ekonominė sistema – tik praktinių įrankių visuma, kuri vieniems padeda siekti geresnio gyvenimo, kitiems – ne.

Nuo diskusijos, atspausdintos birželio 25 d., keletas įvykių iš esmės pakeitė Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių situaciją: birželio 30 d. Seimo posėdis priėmė nutarimą patvirtinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires. Lietuvos Respublikos kultūros ministru paskirtas vienas iš gairių rengėjų ir praėjusios diskusijos dalyvis Vilniaus dailės akademijos prorektorius Arūnas Gelūnas.

Į klausimą „kas vykdys gaires“ atsakymas lyg ir aiškus. Be to, tikėtina, kad kultūros politikos reikalai vėl grįš į Kultūros ministeriją. Taigi į kai kuriuos klausimus jau atsakyta, bet iškyla naujų. Kaip pasikeitusi situacija gali paveikti tolesnį reformos likimą?

Prezidentės suburta darbo grupė parengė Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, kurias aptarti kviečiama kultūros visuomenė ir kurias svarsto Seimas. Parengtame projekte teigiama: „Lietuvos kultūros politikos kaitos tikslas – atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, kuris padėtų atskleisti, išsaugoti ir plėtoti visuomenės kultūrinį tapatumą bei kūrybinį potencialą“. Apie kultūros politikos tikslus ir kaip juos pasiekti „Menų spaustuvės“ infotekoje kalbėjosi gairių rengėjai dr. Arūnas Gelūnas, Vilniaus dailės akademijos studijų prorektorius, dr. Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos vedėja, Vaidas Jauniškis, internetinio žurnalo „Menų faktūra“ redaktorius, ir aktyvūs kultūros procesų formuotojai bei dalyviai: profesorė Irena Veisaitė, Atviros visuomenės instituto ombudsmenė, dr. Irena Vaišvilaitė, Europos humanitarinio universiteto prorektorė, Lina Balėnaitė, nevyriausybinių kultūros organizacijų asociacijos „Menorama“ direktorė, Elona Bajorinienė, Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje vadovė, dr. Elona Lubytė, muziejininkė, VDA UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja, Jolanta Kryževičienė, Lietuvos radijo „Klasikos“ programos redaktorė, Laima Kreivytė, menotyrininkė, ir Linas Vildžiūnas, „7 meno dienų“ redaktorius.

Ar ekonominės ir vertybių krizės metu įmanoma skleisti laisvą mintį, kurios nevaržytų reklamos davėjų, laikraščio savininkų, įtakingų politikų ar institucijų interesai? Nepriklausomas požiūris, kuriam nedarytų įtakos bulvarinei žiniasklaidai neišvengiami skandalingumo, populiarumo ir pataikavimo masiniam skoniui kriterijai? Ar įmanomas kultūringas ir kartu polemiškas pokalbis apie tai, kas svarbu ne tik meno pasaulyje, bet ir visuomenės gyvenime - nes kultūra neegzistuoja vakuume ir skaudūs ekonominiai bei socialiniai pokyčiai paliečia visus?