Per patį viduržiemį, per pasakiškai gausias naujametes pūgas, hipertrofuotomis pusnimis užklojusias ir miestą, ir upę, gatvių gyvenimą pavertusias dusliu, pro pūgos skraistes sunkiai įžvelgiamu,  vargiai pėstute įbrendamu, nerimastingų  žiburių mirgėjimo ir įniršusių motorų riaumojimo pertekusiu „šventiniu” gyvenimu...

Tarpušventis ir tarputiltis. Tarp Kalėdų (katalikų) ir Kalėdų (stačiatikių). Tarp Žaliojo ir Karaliaus Mindaugo tiltų. Totalinės tarpinės būsenos ir regimybės apoteozė. Vildžiūno „Grandinė” vainikuoja efemeriškumu pulsuojantį fluxusinį Neries vingį transporto kamščių sklerozuotose sostinės smegenyse.

Industriškai stilizuota Karaliaus Mindaugo tilto arka, Kulturflux plūduras-konteineris, parūdijęs Arkos vingis, vasarop pražystantis krantų flirtas „Aš tave myliu – ir aš tave... ”, Vildžiūno „Grandinės” auskaras ...

Tarputilčio fluxusinę metaforų sezoninę kaitą praturtina – jau istorinėje dimensijoje – praeities regimieji ir įsivaizduojami šešėliai: secesinis Elektros žiburys, Architektų sąjungos pseudopilaitės liekanos ir kantriai atpirkimo oželių jungą velkantys Žaliojo tilto socrealistiniai „kareivėliai”, „studentai”, „proletarai” ir tautos numylėti „Du gaideliai”...

Spindinčios raidės  „Lietuvos energija” – gimtos sesės neoninių raidžių „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija”, dar iki nepriklausomybės raižiusių senų vilniečių regą, ir žymiai ilgiau, nei kol kas trunka toji nepriklausomybė. Tuo pačiu istoriniu būdu įsirėžusios šviečia atminty raidės „Partijos planai – liaudies planai” ant vieno iš bokštų su dabartiniu „Arkos” kateteriu jo papėdėj.

Netranskribuota pagal šiuolaikinės estetinės inkvizicijos kodeksus istorinė atmintis jau seniai priskirta moderniosios sąmonės erezijų kategorijai. Tai faktas. Tokiu būdu fliuxusinė Tarputilčio geografinė erdvė tampa erezijų –  tiek urbanistinių erdvinių, tiek ir istorinių – daugiamate kreatyvine erdve.

Į tą erdvę galima pasinerti. Ją galima reflektuoti. Jos įtakoje galima sužadinti savyje impulsą – kreatyvinį ar destruktyvų. Arba abu kartu...

… Kadaise gruodyje Nėris po Žaliuoju tiltu irgi patvindavo nuo ižo, susitelkusio ant vingio seklumų. Tai dar prisimena atminties eretikai, anuomet vaikščioję su savo šunimis per siaurą atbrailą po tiltu. Bet dabar, kai naujamečio ižas pakėlė Vildžiūno „Grandinės” žiedą – tarsi švelnūs pirštai mylimosios auskarą – tai jau yra ir fluxus, ir erezija, ir kažkas daugiau...

Saldžiai skausminga invazija į urbanistinių archetipų pasaulį... Anachroniškas istorizmo indikatorius... Monumentalus tektoninės laiko tėkmės matuoklis...

Erezijos šventė, kuri visuomet su tavimi... :)