Be minėtų dviejų Lietuvos muziejų, parodą rengė trys Ukrainos – Lvovo nacionalinės dailės galerijos, Lvovo istorijos ir Voluinės kraštotyros – muziejų darbuotojai. Paroda, be kita ko, dar skirta žymiam muziejininkui, ilgamečiam Lvovo nacionalinės galerijos direktoriui, daug nuveikusiam Ukrainos ir Lietuvos paveldo išsaugojimui (deja, nesulaukusiam šios parodos), Borisui Voznickiui atminti. Ši paroda liudija Lietuvos bei Ukrainos praeitį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, kultūros paveldą.

Paroda atidaryta reikšmingos Valstybės dienos, menančios Lietuvos krikštą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią ir vienintelį karalių Mindaugą, išvakarėse. Eksponuojami 86 portretai, sukurti XVI–XX a. pradžioje daugiau ar mažiau žinomų užsienio bei vietinių dailininkų: Vaitiekaus Stefanovičiaus,†1588; Simono Bogušovičiaus, apie 1575–1648; Mato Damarackio, apie 1610–1680; Danieliaus Šulco  (Daniel Schulz), 1615–1683; Žano Fransua de Trua (Jean François de Troy), 1645–1730; Martyno Altmontė (Martino Altomonte), 1659–1745; Luji de Silvestrė (Louis de Silvestre), 1675–1760; Marčelo Bačarelio (Marcello Bacciarelli), 1731–1818; Jozefo Pičmano (Joseph Pitschmann), 1758–1834; Juozapo Peškos 1767–1831; Konstantino Aleksandrovičiaus, minimo 1777–1794; Juozapo Ksavero Heskio, † apie 1810; Pranciškaus Paulikovičiaus, XVIII a.; Bazijaus Klikovskio, XVIII a., bei nežinomų meistrų tapytos drobės.

Iš jų 83 tapyti portretai, vienas skulptūrinis atvaizdas – tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) pirmosios žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) meniškas marmurinis biustas, XVI a. I ketv. (dėl cokolyje iškalto Radvilų herbo laikytas Barboros Radvilaitės atvaizdu). Dvi miniatiūros – emaliu tapyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininko, Prūsijos valdytojo Boguslovo Radvilos (1620– 1669) ir jo žmonos Onos Marijos Radvilaitės-Radvilienės (1640–1667) portretai, XIX a., su metaliniais rėmeliais.

26 paveiksluose vaizduojami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių (pradedant Jogaila ir baigiant Stanislovu Augustu Poniatovskiu) bei jų šeimų narių atvaizdai. Labai prasmingai skamba Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus mintis: „Sako, šalys pažįstamos iš valdovų veidų“... Šiuo atveju iš valdovų portretų galima skaityti Lietuvos istoriją, matyti įdomią ikonografiją, meninį pateikimą.

Rodomi įtakingų didikų, aukštų pareigūnų, jų žmonų ir šeimos narių portretai. Parodoje matome 62 vyrų, 20 moterų ir 4 vaikų atvaizdus. Dauguma portretų sukurti XVII–XVIII a., dalis jų – imaginaciniai kūriniai, vaizduojantys XIV–XVII a. asmenybes, bet nutapyti kur kas vėliau.

Jau vien iš parodoje esamų paveikslų galima spręsti apie atskirų didikų giminių reikšmę Lietuvos valstybės valdymui. Parodoje matome 19 Radvilų, 8 Sapiegų, 7 Chodkevičių, kitų (Višnioveckių, Pacų, Songuškų, Pociejų, Ostrogiškių, Tiškevičių) portretų. Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila (1702–1762) vaizduojamas penkiuose portretuose, o tokias pat pareigas ėjęs Livonijos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621), nugalėjęs švedus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje, įamžintas tik trijuose paveiksluose.

Eksponuojami įspūdingi paveikslai Vilniaus vyskupų, kardinolo Jurgio Radvilos (1556–1600) ir Mikalojaus Stepono Paco (1623–1684), garsėjusių meno ir mokslo mecenatystės dosnumu. Jozefo Pičmano drobėje vaizduojamas artilerijos generolas, Ketverių metų seimo Lietuvos maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega (1757–1798), o Mato Domarackio paveiksle – Vilniaus vaito, medicinos daktaro Pauliaus Boimo (apie 1610–1680) didingas stotas. Eksponuoti vengrų kilmės XVI a. karvedžio (Vilniuje palaidoto) Kasparo Bekešo bei Vilniaus dailininko, profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus bei kitų žymių istorinių asmenų, Lietuvos veikėjų portretai.

Paroda svarbi keliais aspektais: pirmiausia 57 portretai vaizduoja LDK istorinius garsių didikų giminių atstovus, žymius Lietuvos valstybės pareigūnus: LDK didžiuosius etmonus, kanclerius, Vilniaus vaivadas, vyskupus. Paveiksluose nutapyti jų pareigas atspindintys atributai. Atskleidžiamos atitinkamo laikotarpio (ypač moterų) aprangos mados, parodomi europiniai dailės ryšiai, be abejonės, daugumos paveikslų neabejotina meninė vertė. Visos tarptautinės parodos ypač reikšmingos ir ta prasme, kad sudaro progą susižinoti, atrasti, kur dar esama istorinės lituanistikos, ją parodyti bei įtraukti į leidžiamus katalogus.

Ši paroda yra Lietuvos Respublikos kultūros ir Ukrainos kultūros ir meno ministerijų bendradarbiavimo 2011–2012 m. programos projektas. (Tikėkimės, kad išvysime jų daugiau). Surengti tokią parodą reikėjo nemažai finansinių išteklių ir restauratorių bei tyrėjų triūso. Dauguma parodos portretų pokariu surinkti iš buvusių Lvovo rezidencijų, bažnyčių, dvarų iki šiol saugoti Ukrainos – Lvovo ir Lucko – muziejų saugyklose, neeksponuoti ir nepublikuoti. Todėl labai svarbu, kad jie buvo sutvarkyti, restauruoti, ištyrinėti ir išvydo dienos šviesą parodoje – atskleistas visuomenei mažai pažintas šalies paveldo klodas. Buvo ir staigmena – verslininkas Vaclovas Kontrauskas su žmona Henrita Nacionaliniam muziejui LDK valdovų rūmams padovanojo 1744 metų leidimo Lietuvos Statutą. Atidarymui suspėta išleisti tik nedidelį informacinį leidinėlį, tačiau numatyta iki parodos uždarymo parengti ir išleisti išsamų šios parodos katalogą. Bus dar vienas šio muziejaus indėlis į Lietuvos kultūros aruodą.

Po atidarymo, Vilniaus paveikslų galerijos (Chodkevičių rūmų) kieme vyko didžiulis koncertas. Kūrinius atliko Vilniaus mokytojų namų choras „Bel Canto“, operos solistas Vytautas Juozapaitis, žinoma dainų atlikėja Veronika Pavilionienė, džiazo pianistas Artūras Anusauskas, saksofonininkas Vytautas Labutis, solistės Lina Dambrauskaitė, Rasa Dzimidaitė. Jie atliko lietuvių liaudies dainų, ukrainiečių giesmę „Ščedrik‘, taip pat G. Verdi, J.S. Bacho, Vytauto Klovos, Juozo Naujalio, Andriaus Kulikausko kūrinių. Aktorius Rimantas Bagdzevičius paskaitė nesenstančių ir labai tinkančių parodos temai M.K. Sarbievijaus (1595–1640), Elijo Piligrimovijaus (1564–1605), Jurgio Kalo (XVI a. II pusė) ir Maironio (1862–1932) eilių.

Tokio turinio renginiai žiūrovus, klausytojus labai praturtina ne tik istorinėmis žiniomis, patvirtina, kad turėjome ne tik galingą istorinę valstybę, bet ir nemenką europinę kultūrą, o tai leidžia suprasti, kiek daug esame turėję ir dar daugiau (!) praradę... Tačiau tai įkvepia norą didžiuotis savo šalimi.

Paroda veikia iki spalio 28 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)

Dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val.; sekmadienį ir valstybinių švenčių išvakarėse 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.30 (998), 2012-07-27